1994 metų spalio 17 dieną mane, Tomą Morisoną, nuteisė kalėti iki gyvos galvos už daugiau nei dviejų asmenų nužudymą. Teisėjai tą dieną buvo negailestingi, juo labiau, kad aš nesigailėjau savo veiksmų, nesigailiu ir dabar, ir, ko gero, viskas išėjo į gerą. Žinoma, pati nužudymo istorija buvo išnarpliota ne mano naudai, tačiau gyvenime viskas yra sėkmės reikalas, o sėkmės už ūsų nepašokdinsi.
Iš pradžių, kalėjime man sekėsi sunkiai. Gavau kamerą, kurioje gyveno Barzda, vyras, kuris niekuomet nesiskusdavo, todėl turėjo utėlių. Netrukus aš taip pat jomis užsikrėčiau, be to, dar ir kažkokiu grybeliu; įtariu irgi nuo Barzdos. Aš negalėjau šitaip gyventi, visuomet mėgau švarą ir discipliną, jis bent jau galėjo laikytis minimalių higienos reikalavimų, bet nesilaikė. Taip ir pasakiau teisėjams, bet jie manęs nesuprato; manė, kad turiu gailėtis tų savo poelgių ir visos savo apgailėtinos asmenybės, tačiau man įdomu, kaip jie patys būtų tvarkęsi tokioje situacijoje, į kokią buvau patekęs.
Taigi netrukus mane perkėlė į nuošalesnę kamerą, patekau į sugriežtintą rėžimą ir mano laisvės kalėjime, jei kalėjime apskritai tikite laisve, buvo dar labiau apribotos. Praktiškai visą dieną aš praleisdavau toje vienutėje nieko neveikdamas; įdomiausias užsiėmimas man buvo valgymas; maisto laukdavau grynai dėl pramogos, nes ir pats jo turinys buvo juokingas. Aš taip ir juokdavausi jį pamatęs, iš pradžių dirbtinai, kol nejučiomis užsikrėsdavau nuo savo paties juoko, tada juokdavausi iš to krizenimo, kurį pats sukeldavau, iš maisto, iš to, kad juokiuosi iš maisto, bet juk tai visiškai baisu ir nežmogiška, galiausiai pagalvodavau, ir nutildavau… Tada tylėdamas valgydavau, gailėdamas kiekvieno grūdo, iš kurio šaipiausi, keldavau iš lėto prie savo lūpų ir atsiprašydavau, kol dubuo likdavo tuščias. Tada gerdavau vandenį, galvodamas apie jūrą, gilią ir paslaptingą, įsivaizduodavau laivus ir jūreivius ir visiškai nugrimzdavau į vaizduotę.
Po poros metų man atsibodo juoktis iš maisto, kurį dabar gaudavau tik vieną kartą per dieną, nes kalėjimo valdžia nusprendė, kad trikdau kitus kalinius savo juoku. Po to, kai nužudžiau Barzdą, visi aplinkui, rodos, pradėjo manyti, kad esu psichiškai nestabilus, tačiau aš buvau visiškai sveiko proto, galiu jus užtikrinti. Paprasčiausiai kalėjime turi griebtis kažko, kas padėtų įveikti visą tą gniuždantį vienatvės spaudimą. Neveltui, buvau prisigalvojęs tiek įvairiausių užsiėmimų: pats kurdavau šokius, spjaudydavau į įsivaizduojamą tašką ant lubų, žaisdavau futbolą su žirniu, piešdavau Barzdą, kurio kartais visai ilgėdavausi, ir panašiai. Piešdavau ir kitus žmones, o šalia parašydavau kokį nors žodį, tarkime, kepurė arba kukurūzas, arba juos abu, kad būtų linksmiau. Tuomet bandydavau sugalvoti visus įmanomus dialogus su tais žodžiais, visus įmanomus sakinius, kuriuos galėtų pasakyti mano nupieštas veidas. Jie sakydavo: „Koks gražus kukurūzas” arba „jūsų labai graži kepurė, Tomai Morisonai” arba „jei šitame kambaryje kur nors ir yra kukurūzas, tai tikrai ne po šia kepure” ir taip toliau. Mane stebino toks idėjų neišsemiamumas, kurį gali suteikti fantazija. Kartais taip užsimiršdavau, jog iš tiesų jausdavau kepurę ant savo galvos, arba kokį smokingą ar dar ką, kartais jausdavausi taip, lyg iš tiesų dalyvaučiau teatre arba žiūrėčiau kine filmą, kurio režisierius buvau aš pats.
Taip, buvo laikas, kurį man pavykdavo kontroliuoti, tačiau netrukus kalėjimo valdžia uždraudė man kalbėtis su pačiu savimi, motyvuodama, jog ir tai trikdo aplinkinius. Nežinau, gal iš tiesų trikdė, jei net bandė mane perkelti į sustiprinto saugumo psichiatrijos ligoninę, bet gydytojai nenustatė man jokio psichinio sutrikimo. Aš buvau visiškai sveikas.
Dar po kelių metų savo vienutėje nebegalėjau daryti beveik nieko. Buvau prirakintas prie lovos grandine, kuri beveik neleido judėti ir kelti triukšmo, o už bet kokį ištartą žodį parą negaudavau maisto. Niekas nežinojo, ką veikiu kiauras paras, sėdėdamas ant lovos. Nedaug ką gali nuveikti pasakysiu jums, o kartu ir labai daug. Matote, per tuos metus ištobulinau savo vaizduotę ir dabar galėjau įtikėti bet kuo. Kas rytą atsikeldavau vis kitokioje aplinkoje, jei tik panorėdavau, eidavau apsipirkti, turėdavau žmoną ir vaikų, bet galėjau ir neturėti, nes vaikai man greit atsibosdavo; žmoną bet kada galėdavau pakeisti meiluže arba dviem, arba būti viso pasaulio moterų faraonu. Įsivaizduodavau net maistą, ir pastebėjau, jog tikrojo poreikis iš lėto mažėja – pradėjau valgyti vos vieną kartą per savaitę, o likusią dalį dėdavau po lova. Kartais net neatsikeldavau nuo gulto arba sėdėdavau žiūrėdamas į vieną tašką beveik nekvėpuodamas, man užtekdavo įsivaizduoti deguonį, po truputį išmokau sustabdyti ir savo širdies ritmą, ji plakdavo mano vaizduotėje, kaip ir smegenys, visas protas pradėjo funkcionuoti mano fantazijose, nes aš tuo tikėjau. Taip gyvendamas mėnesiams užsimiršdavau, kad esu kalėjime, tarp tų pilkų, apipaišytų ir nugremžtų sienų, kurios mano vaizduotėje nebeegzistavo. Aš net gi nustojau vaikščioti, metus ar daugiau nebuvau nuėjęs į kitą vienutės pusę, tačiau savo vaizduotėje aš buvau ir bėgikas, ir dviratininkas, važinėdavau senais kadilakais, skraidydavau lėktuvais ir raketom, dariau viską, ką tik galėjau sugalvoti.
Tačiau būdavo akimirkų, nors ir labai retų, kai aš suprasdavau, kur esąs, ir depresija mane nugalėdavo. Tai būdavo labai trumpos akimirkos, tačiau kartą per tokį prabudimą, aš suvokiau, jog mano realaus, fizinio gyvenimo svajonės niekuomet neišsipildys. Bet tuomet pagalvojau, jog visa tai įmanoma, viskas yra įmanoma, pasakiau sau, ir pabandžiau prisiminti, ko kadaise troškau. Tai nebuvo kažkas ypatingo, grynai paprasti eilinio žmogaus norai: šioks toks namas prie jūros, graži juodaodė žmona (visuomet norėjau juodaodės), norėjau šuns, veikiausiai borderkolio ir darbo, kuris manęs neįpareigotų, pavyzdžiui teatro rūbininko. Norėjau ramaus ir gražaus gyvenimo, ir žinote ką – palyginti su mano ankstesnėmis fantazijomis, šios buvo juokingos! Juk visai paprasta tai įsivaizduoti, pagalvojau aš, ir pradėjau statyti. Plytą po plytos, kaip ir realiame gyvenime, kol mano namas, iš išorės visai paprastas, pakilo iki antro aukšto, aš jį nudažiau balta spalva ir uždėjau raudonų čerpių stogą. Tai užtruko keletą metų, dar kelis stengiausi įrengti vidų, kabinau paveikslus ir kilimus, užsisakiau baldus iš Italijos, o nuvykęs į Angliją nusipirkau šunį, kokio visuomet ir norėjau. Maža to, gretimame teatre įsidarbinau rūbininku ir šitaip gyvenau kelis metus, tuo pačiu metu gulėdamas kalėjime ant gulto. Man nebereikėjo maisto, kad funkcionuočiau, nebereikėjo šlapintis ir panašiai, viską aš dariau savo sukurtame pasaulyje, kurį sutvėriau kaip Dievas.
Per tą laiką išmokiau savo šunį kelių triukų, vaikščiojau į spektaklius ar į kiną, užsidirbęs pinigų nusipirkau šiokią tokią mašiną, kol vieną dieną nutiko neišvengiamas dalykas. Į teatrą atėjo juodaodė moteris, tikrąją to žodžio prasme nužengusi iš mano vaizduotės, net pats nustebau, kokia ji graži; atrodė, kad kūrinys pranoko patį kūrėją. Net savo vaizduotėje nesumojau, ką jai pasakyti, tačiau laimei, ji turėjo šunį, taip pat borderkolį. Pasakiau jai, kad į teatrą šunys neįleidžiami, ir mes pradėjom kalbėtis, kol galiausiai nusprendėme susitikti. Viskas ėjosi nuostabiai sklandžiai, mes puikiai vienas kitam tikom, ir po poros mėnesių jai pasipiršau.
Taip, tuomet gyvenimas buvo viena didelė svajonė, aš turėjau viską, o gal ir dar daugiau, nei kada nors norėjau. Beliko tik vienas dalykas, kurį turėjau padaryti, pats sunkiausias, tačiau aš buvau pasirengęs – privalėjau perkelti savo fizinį kūną, kuriam tuo metu buvo maždaug septyniasdešimt ketveri metai, iš kalėjimo į savo paties sukurtą pasaulį. Fantazijos turėjo nugalėti realybę ir sveiką protą, nors jau seniai buvo nugalėtojos.
Taigi aš pradėjau treniruotis, tačiau didžiausias darbas jau buvo padarytas per visus tuos metus, praleistus kameroje. Negalėjau atsiminti nei kada paskutinį sykį valgiau kalėjimo košę arba žirnių sriubą, arba kada vaikščiojau ir apskritai judėjau tame pasaulyje, iš kurio man pavyko pabėgti. Beveik pavyko. Vieną dieną, kurią pavadinau tiesiog „Pabėgimu”, aš sukaupiau visą savo vaizduotę ir jos pastangomis susigrąžinau kūną į savo naująjį gyvenimą. Iš pradžių pajutau, kaip suspurda krūtinėje širdis, o tada suvokiau, kad laikau savo tikras rankas ant krūtinės, kur plaučiuose cirkuliuoja gaivus jūros oras. Pajutau smėlį po savo kojomis, o kad būtų linksmiau, sugalvojau sau kepurę, vardan senų laikų, ir užsidėjau ant galvos. Ir su pirmu širdies dūžiu, su pirmu vėjo gūsiu, mano kūnas kalėjimo kameroje išnyko. Svajonės tapo realybe, o gal realybė – svajonėmis.
Taip jau keletą metų gyvenu su savo juodaode žmona, neseniai susilaukėme mergaitės, kurią pavadinome Fantazija, o mūsų borderkoliai atsivedė šuniukų. Man kartais įgrista vaikai, jūs tai žinote, ypač tuomet, kai prašo papasakoti apie Pabėgimą. Tačiau istorija visai neilga. Kartą atėjęs kalėjimo prižiūrėtojas mano kameroje nieko nerado, išskyrus tuščią gultą ir maisto likučius prie lovos. Laikraščiai, galiu tik įsivaizduoti, rašė apie tai ilgą laiką, dar ilgiau kalbėjo žmonės, tačiau niekas iki šiol negali atsakyti į klausimą – kur pradingo Tomas Morisonas?
Publikuota „Literatūroje ir Mene“ (2010-11-05 nr. 3305) | Konkurse „Filologijos Ruduo“ apdovanotas pirma vieta už geriausią prozą (2010-11-11) | Įvertintas Lietuvos rašytojų sąjungos literatūros fondo ir „Literatūros ir meno“ redakcijos rengiamo geriausio metų apsakymo konkurso II-ąja premija (2010-12-17 nr. 3311)
Karolis Klimas 