šešios pink floydų moterys | „Literatūra ir menas“

Ji paskambino man vidury nakties, o galbūt reikėtų sakyti, ryto, maždaug po pusės metų nuo tada, kai mūsų keliai išsiskyrė Anglijoj. Paskambino ir paklausė, visai paprastai, nors gal ir jaudinosi, sakė, kad jaudinosi, ar negalėtų ateit pasiimt kelių savo užsilikusių daiktų, o aš paklausiau, virpančiu balsu, ar ir ji negalėtų man ko nors atnešti. Aš pažadėjau padaryti jai arbatos. Įsijungiau muzikos ir virtuvėje, skendinčioje dūmuose ir betvarkėje, susiradau cigarečių pakelį; norėjau rūkyti, bet degtukų niekur nebuvo. Vaikščiojau po kambarius drebančiom kojom, laukdamas, kol ji ateis, pasirodys, kaip ir pridera, iš pačios nakties, kuri užaugino mus abu. Mes buvome nakties vaikai, kurių tragiškas likimas nuo seniausių laikų užrašytas tamsoje, nematant nei raidžių, nei žodžių.

Tikėjausi, kad tabakas mane nors kiek nuramins, taip pat žinojau, kad jai pasirodžius mano rankos drebės ir aš negalėsiu rūkyti. Visuomet maniau, kad ji grįš, nesvarbu, ilgam ar trumpam, tačiau aš, nors ir tai suvokdamas, niekuomet nebūsiu pakankamai stiprus šitam susitikimui. Neįmanoma to nusakyti, tai tarsi susitikti su pačia lemtimi, su pačiu savimi. Galbūt visą tą laiką, nuo tada, kai sugrįžau, karštomis naktimis vaikščiodamas po mirusį miestą, aš ieškojau ne tiek jos, kiek savęs. Nes tik būdamas su ja, aš jaučiausi esąs aš pats, ir man trūko tos dalies, kurios negali pakeisti jokia kita moteris, joks kitas žmogus, man trūko savęs paties, ir šiose mitinėse gatvėse, kurių šešėliuose pirmą kartą susitikome, vaikščiojau nebe aš, o  tik tai, kas išpildoma. Todėl mylėti galima tik vieną kartą, ir ne kiekvienam lemta sutikti tą, kuris įkūnija tave patį;  pamilęs tokį žmogų, nužudai sugebėjimą kada nors mylėti ką nors kitą, bet tai teisinga kaina. Tik bailiai negali pripažinti, kad yra nepakeičiamų dalykų.

Užkaičiau virdulį ir šiaip taip išploviau kelis puodelius, kažkur suradau arbatžoles. Jaudinausi kaip tuomet, eidamas link stoties, pro ašaras nematydamas kelio, nemiegojęs dvi naktis, sunkiausią atkarpą savo gyvenime, kurios pabaigoje, matyt, nieko daugiau ir nebuvo, ir aš nuolat savęs klausiu, kodėl būtent ten reikėjo nužudyti viską, kas brangiausia, užgniaužti kančią, kuri mus brandino ir paliko akyse vos matomą liūdesio blizgesį, kurio niekuomet nenutrins laikas. Toks liūdesys šventas, jis puošia.

Kai ji paskambino antrą kartą, aš, stengdamasis susivaldyti, nors ir nesisekė, nulipau į apačią ir, atrakinęs duris, pamačiau ją stovinčią sniege, apgaubtą tamsos. Mi mujer desnuda. Girta senamiesčio deivė. Likimas, kuris mane pasirinko. Man nereikėjo ir sekundės, kad melas, kuriuo bandžiau patikėti, net ir žinodamas, jog tai melas, sugriūtų visiems laikams; nuo tos dienos aš niekada nebegalėjau savęs apgauti. Aš ją mylėjau, tik ją, stovinčią kiek atokiau nuo durų, mylėjau jos apšviestą veidą, ant kurio leidosi ir tirpo snaigės, mylėjau tas akis, kurių žvilgsnis, vis dar kažkaip netikėtai kibirkščiuojantis, slėpė praeitį ir mane. Jame aš mačiau mus, mačiau visus tuos kartus, kai šitaip pažiūrėjus, ji užeidavo vidun, pas mane į butą. Jos akyse mačiau save, laukiantį, mačiau ir dabar – aš buvau žmogus, kuriam ji rūpėjo. Tą tragišką momentą, kai supratau, koks tuščias esu be jos, ir koks silpnas su ja, norėjau tik pravirkti, bet užgožiau savo emocijas ir pakviečiau užeiti, pasakęs nepamenu ką, nes ji šypsojosi. Atiduočiau viską, jei vėl galėčiau pamatyti tą šypseną, jei kas rytą, kaip ir seniau, ji alsuotų taip arti mano veido.

Užlipome laiptais tylėdami, man rodos, ir ji vėl kažką pasakė tik tuomet, kai užrakinau duris. Ji jautėsi čia kaip namie, po velnių, juk čia ir buvo jos namai! Man pasirodė, kad ji visiškai nesijaudina, kaip ir visada rami ir pasitinkinti savimi, ori ir pakankamai protinga, kad pasiduodų likimui, o ne šoktų jam į akis. Ji buvo čia skirta, būti su manim, ir šitas žinojimas mane smaugte smaugė, man jos reikėjo visą laiką ir reikės visuomet – savęs neapgausi; bet aš drebėjau, vaikščiodamas tai šen, tai ten, ir negalėjau nieko pasakyti. Kita vertus, juk man ir nereikėjo. Aš žinojau, kad viską ji supranta be žodžių, kad mano mintys tą pačią akimirką pavirsta jos mintimis.

Jai nematant pabandžiau į puodelius įberti arbatžolių, bet didžiąją dalį papyliau ant stalo, ir kai ji atsisuko, paprašiau, kad ji pati įpiltų vandens. Pastebėjus, kad sukioju cigaretę rankoje, paklausė, ar gali rūkyti virtuvėje, ir aš, žinoma, leidau. Ji prisidegė cigaretę, tada įtraukė ir išpūtė dumus, ir padavė man degtukus, kuriuos padėjau ant stalo.

Ji sėdėjo, o aš stovėjau, atsirėmęs į šaldytuvą. Ji kalbėjo atvirai ir nieko neslėpdama, tačiau viskas buvo pasakyta jos atėjimu, kurio taip ilgai laukiau ir tikėjausi, nes viskas ir turėjo taip būti, kiekviena detalė, kiekviena emocija buvo tokie, kokius ir įsivaizdavau. Tuomet ji paėmė arbatą ir atsistojusi nuėjo tiesiai į mano kambarį, pro sujauktą svetainę, kur stovėjo sulūžusi sofa, ant kurios anksčiau miegodavome. Ir nors mano kambarys buvo pertvarkytas, ji, pasisukiojusi ant kilimo, pasakė, jog jaučiasi taip, tarsi niekuomet nebūtų iš čia išėjusi. Tam tikra prasme tai buvo tiesa, ji iš tiesų visą laiką buvo čia ir ne tik čia, mačiau, kaip ji ieško kokių nors savo daiktų, tačiau aš saugojau juos visus nepastebimose vietose. Jos žvilgsnis sustojo ties plakatu, kurio kadaise man neleido pasikabinti. Dabar jis kabojo ant sienos – šešių nuogų moterų nugaros. Visos išpaišytos spalvotais dažais jos sėdi ant baseino krašto ir žiūri į žydrą vandenį. Tik viena pasukusi galvą žiūri kažkur kitur ir kažkaip kitaip, jos veidas pasuktas profiliu, kūnas vienintelės nėra margai išterliotas, ji vienintelė remiasi rankomis į grindis, stipri ir nepriklausoma, ji didžiausia paslaptis, nors ir labiausiai apnuoginta. Aš žinau, kas ji, viena iš šešių pink floydų moterų, taip primenanti aną Dali paveikslą, ta, kurios kūnas nuspalvintas plytom. Ji, toji vienintelė, tarsi siena, į kurią pavienėm plytom sugula visos kitos moterys, nes Ji įkūnija jas visas. Ji – ta, kurios nepamiršau nei akimirkai, ir kuri, vos įėjusi, pasakė, kad pasiilgo manęs, čia, mano bute, pasakė ir kitų gražių dalykų, kuriems tuo metu buvau per silpnas rasti atsaką; tačiau aš pabandžiau sudėti visus savo jausmus į vienintelį klausimą, kurį visuomet tikėjausi užduoti panašią akimirką. Kai ji žiūrėjo į tą plakatą, į visas tas moteris, aš paklausiau, ar ji gali surasti save. Ir ji iškart parodė į save pirštu, nei kiek nedvejodama, kaip ir tikėjausi, nei kiek neabejojau, kad ji nesuklys, ir nusišypsojo… Atiduočiau viską, jei vėl galėčiau pamatyti tą šypseną.

Pamenu, kaip tą naktį kalbėjomės, pasakodami vienas kitam dalykus, kurie mums nutiko per pusę metų, palaidodami save prisiminimuose, ir apie visokias smulkmenas, ir ne tik, ji pasakė, kad dažnai apie mane galvodavo, aš pasakiau tą patį, tai buvo tikra, nuoširdi tiesa, ir aš pajutau, kaip po truputį nusiraminu, nors mano kalbėjimas buvo padrikas ir nerišlus. Tada ji atsigulė ant čiužinio ir paprašė kokių nors marškinėlių, kaip tada, kai pas mane miegodavo, kad galėtų persirengti. Ji nė nesiruošė šiąnakt išeiti, turbūt jautė, kad viskas jai čia vis dar priklauso, ir paklausė, ar negalim pažiūrėti filmo. Užgesinau šviesą, nusirengiau ir atsiguliau šalia, ji pati uždėjo mano ranką sau ant kaklo. Mes retai peržiūrėdavome filmus iki galo, ir ano irgi nepabaigėm žiūrėti. Aš liečiau jos minkštą odą, kurią buvau pamiršęs, paskęsdamas vienintelėse tokiose švelniose lūpose, nuo kurių viskas ir prasidėjo. Ji nuolat kartojo, kaip manęs pasiilgo, o aš nepalioviau jai sakęs to paties. Tačiau tą naktį, kurią ji man padovanojo, mes buvome praeities vergai ir atrodė, jog susitikome patvirtinti prisiminimų, kad niekas niekuomet nebūtų pamiršta. Mes buvome per silpni žiūrėti į dabartį ir tuo labiau į ateitį, ir tik ryte, kai gulėjome suglaudę savo nuogus kūnus, ji paklausė, kas dabar bus. Mes tylėjome, ir tai buvo protingiausia, ką galėjome pasakyti, nes likimas vis tiek tars paskutinį žodį. Tuo tarpu aš džiaugiausi ir liūdėjau, kad nei ji, nei aš per visą laiką nepasakėme, jog mylim vienas kitą. Ir tai gerai, nes gerbiau ją už tai, kad vis dar nesišvaisto tokiais žodžiais; tik abejoju, ar ji suvokė, jog viską, ką anksčiau kartu patyrėme, kas buvo apraizgyta tik mums matomomis paslaptimis, įvyko tik dėl to, kad buvome išrinktieji, laimingieji, kuriuos tokiu likimu apdovanojo dangus ir kosmosas. Nežinau, ar ji suprato, jog panašūs dalykai egzistuoja tik tam tikru metu susitikus dviems fatališkiems žmonėms, kokiais buvome, veikiant milijonams nesuskaičiuojamų aplinkybių, kurios tik nedaugelio akyse pavirsta tuo, ko negalima pakartoti nei su kitu, nei su tuo pačiu žmogumi. Nesu tikras, kad ji suprato, jog ir stebukladariams kartais reikia pailsėti. Galbūt neteisinga laukti kažko tokio, kas jau įvyko, galbūt išvis neteisinga laukti, galbūt reikia kurti naujus stebuklus, galbūt reikia laukti, kol šis nesveikas miestas padovanos naują beprotybės įkvėpimą. Aš taip galvojau ir norėjau laukti viso to kartu su ja. Man atrodė, kad sprendimas toks paprastas – tiesiog būti kartu, būti kartu ir tiek, ir tikėti, nes kantrieji bus apdovanoti. Juk tiek nedaug reikia, kad ši vienatvė pasibaigtų… Tačiau aš žinojau, visuomet žinojau, kad ji geriau lauks viena, todėl nebandžiau jos sustabdyti, kai ryte apsirengė ir paprašė palydėti iki durų. Ji visuomet bėgo nuo žmonių, kurie jai labiausiai reikalingi, bent pati man ne kartą yra taip sakiusi, ir todėl visa širdimi tikėjausi ir meldžiau, kad vieną dieną ji vėl sugrįš, nes man reikalinga kaip oras, nes yra mano gyvenimo moteris, šiaip ar taip. Išeidama ji pasakė man: „iki susitikimo kada nors”; žinojau, ką tai reiškia, man atrodo, kad pažįstu ją geriau nei bet kas kitas ir visuomet suprantu bet kokį jos poelgį, tik vis tiek neištvėriau neatsakęs „iki susitikimo kada nors greičiau.” Ji tik liūdnai nusišypsojo ir išėjo vėl palikdama mane vieną, bet aš vis tiek atiduočiau viską, jei tik vėl galėčiau pamatyti tą šypseną.

Uždariau duris, grįžau į tuščią kambarį ir įsijungiau muziką; kurį laiką klausiau, o tada pravirkau. Bet ji tik sėdėjo atsukus man nugarą, ir aš mačiau, kaip šypsosi jos lūpos, o skruostais rieda ašaros. Taip verkia karaliai.

„Žmogus nešiojasi tik pusę savo sielos ir tampa tobulas tik suradęs ir pamilęs kitą, kuris turi antrąją pusę. Dėl to mylėti galima tiktai vieną kartą, o tokia meilė esanti būtina ir amžina.” Vincas Mykolaitis-Putinas

Publikuota „Literatūroje ir mene“ (2011-01-28 nr. 3316)