Juliana | „Metai“

Rytas dvelkė kažkokiu melsvumu, atklydusiu, matyt, iš nakties, kurią po truputį sklaidė saulės spinduliai; jie nuklojo Anos veidą švelniu ryškumu ir dabar jis man atrodė itin gražus, tačiau lyg ir savotiškai naivokas. Dangaus lopinėlis už lango buvo visiškai žydras, be jokio debesies, o kambarys prisigėręs seno medžių ir šylančių dulkių kvapo, kuris maišėsi su iš lauko sklindančia rasa ir drėgnumu. Gulėjau ir uodžiau tą malonų vėsumą, žiūrėdamas į užmerktas Anos akis, į putlias, rausvas lūpas ir lygius skruostus, tačiau visas tas veidas tebuvo gašlus atvaizdas jaunystės, kuri kaip drėgna žemė, juodas sultingas dirvožemis galėjo sudaiginti bet kokį grožį. Žiūrėjau ir galvojau, kad tas grožis pasmerktas, jis netrukus nuvys, nes jame nėra nė lašelio skausmo, liūdesio, jokio subtilumo, kuris maitintų jį savo syvais iki pat mirties.

Vis dėlto man patiko Ana; susipažinau su ja per vienas dailiojo jojimo varžybas, kur ji pati dalyvavo, o aš buvau tik stebėtojas, kuriam netikėtai pasisekė: Ana pati mane užkalbino ir paaiškėjo, kad kažkada anksčiau jau buvome susitikę. Tuo metu dažnai būdavau apsvaigęs, tąkart irgi buvau išgėręs kelis butelius vyno, ir galiausiai, taip jau išėjo, kad netikėtai pabučiavau ją; tas bučinys, matyt, ją savotiškai paveikė, nes kitą dieną pakvietė mane į svečius. Nežinojau, ar važiuoti, ji ir pati, sakė, nesitikėjo, kad atvyksiu; panašūs poelgiai tuo metu mane tik nuvildavo, tarsi neišsipildydavo iki visiško absoliuto, nepasiekdavo tos kulminacijos, kuri juk ir buvo tikroji siekiamybė, aukščiausias taškas bet kokio avantiūristiško žingsnio.

Kad ir kaip ten bebūtų, kitą dieną, kažkiek pasvyravęs, nusipirkau bilietą ir traukiniu nuvykau į užmiestį, kur gyveno Ana, nes kažkas man visgi kuždėjo, kad turiu važiuoti; gal vien dėl to, kad ir šiaip neturėjau, taip man atrodė, ką prarasti. Netikėtai ta išvyka pasiteisino: nors Ana, žinoma, negalėjo visko pakeisti, joje man trūko moteriškumo, kančios, tačiau traukė tuo savo žavesiu, kuris buvo kažkuo už kitų pranašesnis – jame derėjo šioks toks atvirumas, laisvumas, kuris leido užsimiršti. Taigi praeitį mes aplaistėme vynu ir apipynėme cigarečių dūmais, ir vakare aš parsivežiau ją pas save. Tai buvo prieš keletą mėnesių, o dabar mes atostogavome name prie ežero.

Atsikėliau ir atidariau duris, norėdamas įleisti daugiau gryno oro, ir pats, žiūrėdamas sau po kojomis, atsistojau balkone; lentos kai kur buvo sutrūnijusios ir traškėjo, bet vaizdas iš čia vis tiek buvo puikus; šalia baltai žydėjo vyšnios, o tolėliau už medžių plytėjo ežeras tamsiai melsvu paviršiumi, kurį šildė spinduliai; atrodė, kad to ežero gelmės talpina visą aplinkinę gyvastį, masina ir traukte traukia savo psichodeliniu raibuliavimu. Be šito mansardinio namo aplinkui daugiau nieko ir nebuvo, atrodė, kad jis stovi ant kažkokio nesuvokiamo sapno skliauto, iš lėto plaukiančio į begalybę, tačiau kartu tai tebuvo paprastas vasarnamis, kurio balkone stovėjau aš ir šildžiausi veidą.

Nulipau laiptais žemyn, stengdamasis nepabudinti ne tik Anos, bet ir Henriko, seno savo draugo, kuris gyveno Škotijoje, bet buvo atvykęs čia kuriam laikui; ši vieta nepriklausė nei vienam iš mūsų, buvo kažkokio tolimo jo giminaičio nuosavybė, retai naudojama, nes apleista, apvešėjusi piktžolėmis ir sugraužta kandžių. Žodžiu, susiradau meškeres ir kažkokius languotus marškinius, persirengiau ir išėjau į lauką, o šuo, auksaspalvis retriveris, kurį vos nulipęs pažadinau, nusekė man iš paskos per šlapią žolę, šešėliuotu medžių tuneliu link ežero. Buvo palyginti ankstus rytas, bet jau per vėlu žvejoti, tačiau aš ir nesitikėjau pagauti kokių nors žuvų; norėjau tik patekti ant ežero paviršiaus ir stebėti tame melsvume ryškiai raudonos plūdės galiuką, timpčiojamą mailiaus.

Čia nebuvo valties, tik senas vandens dviratis, kurį laikėme pririšę prie sutrešusio tiltelio; įsidėjau sliekus, meškerę, atsisėdau ant vandens dviračio ir pajutau malonų tyvuliavimą, iš lėto supantį ir kažin kaip hipnotizuojantį; paplaukiau link ežero vidurio, kur plytėjo tamsesnis vanduo, tada pasisukau ir numyniau link nendrių.

Per pietus valgėme salotas, kurias mums pagamino Ana; ji buvo puiki virėja, salotos su kalakutiena buvo labai skanios, visi gėrėme alų, kalbėjomės, vėliau lošėme kortomis ir mums su Henriku nereikėjo niekuo rūpintis. Šitaip gyventi jau buvau įpratęs per tuos kelis mėnesius nuo tada, kai Ana pas mane atsikraustė. Jokia kita moteris niekuomet neskyrė man šitiek dėmesio, o Ana visa tai, matyt, suprato kaip savotišką priedermę: ji tarnavo pačiai vyro idėjai, kuri tarsi šaknimis buvo įaugusi į jos kraują. Už tokį atsidavimą ji reikalaudavo tik švelnumo, ir tuomet jausdavosi saugi ir mylima. Tik kažin, ar aš mylėjau Aną ir ar išvis galėjau dar kada nors mylėti, kai šitiek laiko praleidau ieškodamas paguodos kitose moteryse, bandydamas pamiršti tą, kuri vis dar turėjo mane. Net ir dabar, sėdėdamas po temstančiu dangumi ir rausvais medžiais, rodos, šitaip toli nuo žmonių, aš negalėjau pamiršti Julijos: ji buvo ir dangus, ir medžiai, ir visas oras buvo sunkte prisisunkęs jos buvimo, kuriuo aš kvėpavau tam, kad gyvenčiau. O kas buvo Ana? Turbūt savotiška pakelės bažnyčia, kurioje nusikratydavau slegiančių prisiminimų; netikras mano dievas, kurį verčiau save garbinti, kad atsikratyčiau to vienintelio portreto, kurį pats nupiešiau. Julija buvo šedevras, o kartu ir vienintelis tikras mano kūrinys. Aš kabindavau jį ant kiekvieno vinies, rodydavau sutiktiems žmonėms: pažiūrėkit, sakydavau, čia geriausias mano darbas, aš pats jį nutapiau taikliais teptuko kirčiais, suteikiau šiam veidui tikrąjį žinojimą, sielai padovanojau trapiausią pasaulio pajautimą, kuris užbūrė ir mane patį; ar jaučiat, kiek jame paslapties, kiek tragedijos? Jis gyvas, šaukdavau apimtas įkvėpimo, jis gyvas aš!

Sėdėjome kalbėdami, kol drėgmė pradėjo leistis mums ant rankų ir kojų; Ana nurinko indus, o mes su Henriku sutarėme kitą dieną dar neprašvitus eiti žvejoti. Tuomet jis kažkur dingo, o aš ir Ana užlipome į viršų. Stebėjau, kaip ji vaikštinėja po kambarį, iš lėto nusiima drabužius, tačiau tuose judesiuose nebuvo nieko, kas primintų Juliją. Ana, ko gero, buvo visiška jos priešingybė, nei kiek praeities nesuteršta, ir tai man teikė kažkokios vilties. Jos kūnas nieko neslėpė ir, rodos, negalėjo nieko daugiau, išskyrus grožį, pasiūlyti; beveik permatoma palaidinė glaudėsi prie jos odos su elnišku baikštumu, ir kai ji nusirenginėjo, priėjau ir apkabinau iš nugaros savo šaltais delnais. Ana krūptelėjo ir man pasirodė, kad mus jungia tik tas prisilietimas, plonas jaunystės siūlas traukia vienas prie kito mūsų fiziškumą, tokį apčiuopiamą ir gryną, nepalikdamas vietos jokiam kitam jausmui, išskyrus geismui. Atrodė, kad jis vienintelė mano išeitis, paskutinė proga svaigintis dabartimi, todėl gėriau, pyliau sau į gerklę, springau juo, norėjau vis daugiau, o Ana vis girdė, girdė ir girdė, kol pati liko tuščia.

 ***

Padėjau Henrikui įstumti vandens dviratį, tuomet sulipome ir iš lėto nuplaukėme link meldų. Sukamų pedalų girgždesys atsimušė į ežerą, virsdamas baltais purslais, išnykstančiais kažkur už nugarų. Nieko daugiau ir nebuvo, tik tas traškėjimas žalsvame skystyje, kol pasiekėme žoles ir įsitvirtinome taip, kad dviračio nenuneštų vanduo.

Henrikas užmetė meškerę, aš irgi, ir sėdėjome nieko nesakydami, žiūrėdami į ramiai banguojančias plūdes, kurių bangavimas man atrodė toks tyras. Aš irgi norėjau šitaip banguoti, atsiduoti gamtai visu savo kūnu, visu krauju vien tam, kad galėčiau taip plūduriuoti. Ar ne dėl to čia ir atvažiavau, pagalvojau, ir kažką pasakiau Henrikui, tačiau jis, rodos, neišgirdo; tik išsitraukė tabako, susisuko cigaretę, užsirūkė, ir aš prisiminiau praeitą vasarą Škotijoje, kai svečiavausi pas jį namuose. Pasakiau, kad noriu ten susirasti kokį darbą ar ką, tačiau iš tiesų norėjau būti arčiau Julijos, kuri turėjo padėti pusseserei vienoj kavinėj. Nuo Henriko iki jos buvo koks pusdienis kelio traukiniu, tačiau vis ne taip daug. Taigi nuėjau į tokią kompaniją, kuri pardavinėjo langus, duris ir panašiai, Anglian Home Improvements, rodos, ir ten mane iškart priėmė, nes neturėjau didelių užgaidų – norėjau tik kaip nors prastumti laiką iki rugpjūčio. Taip jiems ir pasakiau ir per kelis mėnesius uždirbau kažkur šimtą svarų, taigi beveik nieko, nors dėl to visiškai nesigraužiau. Su manim dirbo du anglai ir vienas škotas, vaišindavo tais savo angliškais sumuštiniais ir alum, rytais gerdavome kavą prie tvenkinio ir rūkydavome marihuaną, per pietus žvejodavome Škotijos apylinkėse, žodžiu, tapome visai gerais draugais, kaskart jie netgi parveždavo mane namo, ir aš neturėjau, kuo skųstis. Vos kelias valandas per dieną mes sugaišdavome kokiame nors nedideliame gyvenamųjų namų kvartale ar šiaip kokiam kaime, siūlydami žmonėms įsigyti naujus, šilumos nepraleidžiančius bei kur kas saugesnius dvigubo stiklo langus, tvirtesnes, gražiai ornamentuotas duris ar pasikeisti supuvusius lietvamzdžius.

Julija, tuo tarpu, nuo manęs vis tolo, nors aš kas dieną jai skambindavau ir net užsienyje neleidau atsikvėpti, pabūti pačiai su savimi, kol po truputį šitoks dusinimas ją įveikė ir vieną pavakarę Julija nustojo atsiliepinėti į skambučius. Po savaitės nežinomybės pasakiau, kad išvykstu, visi, rodos, nuliūdo, ypač škotas, kuris pakvietė bet kada atvažiuoti; pasakiau, kad kas žino, gal ir atvažiuosiu, po to nuvykau pas Juliją, stoviniavau prie jos namo kelias dienas, kol pagaliau pamačiau ją. Jos akys buvo šaltos ir kažkokios pilkos, gestai pikti ir pavargę, ir aš iškart atpažinau juose visą beviltiškumą, kai nieko nebegalima pakeisti. Kitą rytą išleidau paskutinius pinigus lėktuvo bilietui ir sugrįžau namo. Nuo tada nieko nebegirdėjau apie Juliją, tačiau britai, kiek žinau, po kelių savaičių metė savo darbą ir pradėjo žmonėms pardavinėti vaisius pintinėse.

Henrikui kažkas užkibo ir jis nervingai truktelėjo meškerę. Plūdė netikėtai pašoko ir po kelių sekundžių jis ištraukė visai nemažą ešerį; iš jo ir kelių kitų žuvų Ana per pietus išvirė žuvienę. Po to užsiemėme savais reikalais: Henrikas už namo skabė vyšnias, Ana gulėjo ant aštrios žolės pasitiesusi dekį ir deginosi, šuo trynėsi kažkur netoliese, o aš skaičiau knygą, sėdėdamas balkone taip, kad matyčiau spindintį ežerą. Galėjau žiūrėti į tą žaižaruojantį paviršių ištisas valandas ir nieko negalvoti, man patiko tik jausti jo buvimą, kuris, rodos, sugėrė visas mintis; man netgi pasirodė, jog aš ir esu tas paviršius, jaučiau, kaip manimi iš lėto slysta balti debesys ir šilti spinduliai įsigeria į odą. Pažiūrėjau į Aną; jos kūnas aukštoje žolėje spindėjo kaip bronzinis ir atrodė kaip paguldyta skulptūra, kurioje, rodos, sustingo visas vidudienio ramumas. Žiūrėjau, kol pasijutau kažkaip keistai, tada pasidėjau knygą ir nuėjau paplaukioti.

***

Argi ne gražu čia, paklausė Henrikas, ir aš pritariamai linktelėjau galva. Skanavome Anos pagamintą troškinį, tačiau tiesa buvo ta, kad temstant vis labiau prisimindavau Juliją ir vis menkiau pastebėdavau kitus dalykus. Mačiau, pavyzdžiui, kad Ana kalbasi su Henriku, tačiau negirdėjau ką; sėdėjau su savo praeities šešėliu, kuris po truputį liejosi su ateinančiu vakaru kaip akvarelė, virsdamas vis aiškesniu moters siluetu. Anksčiau nebūčiau leidęs net Henrikui šitaip atsainiai šnekučiuotis su Julija, būčiau sekęs kiekvieną žodį, kiekvieną sakinio krislelį gliaudęs po raidę, ar tik nepastebėsiu kurioje bent menkiausios dviprasmybės, mažiausio nuodėmės užmojo. Nekalčiausias žvilgsnis man būtų pasirodęs įtartinas ir užtraukęs akis bepročio migla, kurioje pasiklydę žodžiai virstų desperatiškais grasinimais, gniaužtomais kumščiais ir nesibaigiančia baime prarasti… Dievaži, pagalvojau, juk nė nemirktelėjęs būčiau pardavęs sielą ištikimiausio bičiulio, su kuriuo kadaise apskurę, purvini ir nesiskutę miegojome Roterdamo stoty, ant žemės pasikloję kažkokį kartono gabalą; su kuriuo savaitę gyvenome svetimame laive Groningene, dalydamiesi paskutine duonos kriaukšle; su kuriuo vogėme nuo prekystalių apelsinus Kanuose ir Marselyje… ir už ką? Už moterį, kuri, tikėjau, yra nulemta man kosmoso? Žvaigždžių? Kuri galėjo man pasiūlyti tą saldų netikėtumą, kurį aš pats, jos įkvėptas, suregzdavau iš ploniausios intrigos siūlių? Ak, pagalvojau, kaip kvaila! Kaip nebrandu! Nejaugi, paklausiau savęs, galėčiau dabar šitaip pasielgti?.. ir susigėdęs nudelbiau akis po stalu.

Nejučiomis prisiminiau, kaip panašią pavakarę kartu su Giedre gėrėme vyną, o milžiniški pūkiniai debesys, nuauksinti besileidžiančios saulės šviesos, nepastebimai plaukė virš mūsų galvų. Tuomet Anos dar nepažinojau, o Giedrė buvo mano butiokė: graži, peroksidiniais plaukais, tik gal kiek liesoka mergina, su kuria kartu nuomojomės butą senamiestyje. Mes pernelyg dažnai nebendravome, tačiau sutarėme ganėtinai neblogai; kartais ji net gi pavaišindavo mane kokia nors daržovių sriuba arba vegetariškais morkų plokštainiais, o aš pasiūlydavau jai vyno ar panašiai. Vis dėlto namie ji gamindavo gan retai, nes didžiąją laiko dalį praleisdavo grožio salone. Giedrė dirbo stiliste ir, maža to, jau seniai simpatizavo vienam kirpėjui, todėl kai išgėrėme po butelį vyno, pasiūliau pagaliau pasikviesti jį į svečius.

Ji tučtuojau paskambino, kažką nerišliai pakalbėjo, nusijuokė ir pasakė, kad Ruslanas tuoj atvažiuos. Ruslanas? Tai gi, atleisk, kaip tik vardas kirpėjui, pasakiau, tačiau ji tuoj pat atšovė, kad jis – meistras, ir nevalia iš tokio žmogaus šaipytis; pasakiau, kad nesišaipau, tačiau daug, tiesa, irgi nesitikėjau, gal jau vien dėl to, kad kiti Giedrės draugai, su kuriais teko susipažinti, nepalikdavo gero įspūdžio. Be to, kas, paklausiau, yra meistras? Giedrė pasukiojo taurę, pasižiūrėjo į mane ir paaiškino, kad meistru vadinamas dešimt, rodos, metų dirbantis kirpėjas; tuo tarpu pačiai Giedrei iki tokio pripažinimo dar trūko keletos metelių.

Ir visgi meistras buvo visiškai ne toks, kokį jį piešiau savo vaizduotėje, ne! Be to, ir susipažinau su juo ne tą vėlyvą vakarą, o tik paryčiais, kai jau ruošiausi išeiti iš namų; meistras pasirodė tarpduryje, šešėliai krito ant jo tankiai apšepusio veido ir galėjai pasakyti, kad jis vyresnis kažkur dešimčia metų, kurie skvarbiose akyse paliko žėrinčią patirties žymę; aišku, jis, toli gražu, nebuvo senas ar net senstelėjęs, tačiau jo jaunystė dabar, jei galima šitaip pasakyti, brandino labiausiai prinokusius vaisius, o žvilgsnis spindėjo ne naivumu, bet žinojimu. Kitaip tariant, meistras buvo pačiame jėgų žydėjime, tačiau nesistengė kažkaip pasipuikuoti, pabrėžti šio savo pranašumo ar bent užsiminti apie jį; priešingai, elgėsi su pašnekovu kaip su lygiu, rodydamas visą reikiamą dėmesį, susidomėjimą, kylantį iš nesuvaidinto nuoširdumo, kurio nebuvo nei per daug, nei per mažai – meistras buvo labai malonus žmogus ir bendravo, galima pasakyti, meistriškai.

Žodžiu, taip ir neišėjau, kur planavęs, nes Ruslanas pasiūlė alaus, vis atsiprašinėdamas, kad ryte jiedu su Giedre mane prižadino. Sako, imk, Karoli, ką jau čia, kažkaip nepagalvojom, kad miegi, Karoli, užsimiršom; sakau, nieko čia tokio, o jis – ne, ne nieko, Karoli, ne nieko, čia jau mes kalti, Karoli, ir vis sudaužia butelį su manim, aš net gi savotiškai svarbus jaučiuosi, o ir Giedrė, matau, patenkinta šypsosi.

Tuo tarpu lauke šiek tiek prašviesėjo, tačiau nustatyti, kiek valandų, dėl apsiniaukusio dangaus buvo gan sunku, galima tik pasakyti, kad per tą laiką spėjome išgerti savo alų. Iš pradžių, pagalvojau, kad viskas tuo ir pasibaigs, tačiau tada Giedrė atnešė pilną Jack Daniel’s butelį ir pastatė ant stalo.

Dievų gėrimas! Dievų gėrimas! Žiūriu, kaip meistras liečia juodą gražią etiketę ir švelniai atsuka kamštelį, kartodamas vis tuos pačius žodžius, kol Giedrė dėlioja stiklines; čia pat oras virtuvėje nusidažo kažkokia prabanga, pakvimpa karamele, ąžuolu, kurio aromatas, rodos, įsigeria į sienas, galvoju, kad tokio prašmatnaus gėrimo šitame bute, bent jau, kol pats jame gyvenu, niekam nėra tekę ragauti.

Tai ir ragaujam, sušunka Ruslanas, ragaujam! Sudaužiame stiklinėmis, kuriose teliuskuoja aukščiausios klasės viskis, priglaudžiame prie lūpų, siurbtelim po gurkšnelį gintarinės spalvos skysčio ir meistras, pasigardžiavęs, džiaugsmingai sušunka – Dievų gėrimas, ar gi nesakiau! Ir iš tiesų, toks meistro elgesys užkrečiamas, ir nors mano neišlavinti receptoriai nefiksuoja vanilės ar dar kažkokio skonio subtilybių, jaučiu, kad tai iš tiesų Dievų gėrimas, kurį mes geriam gryną, nuogą kaip moters kūnas, pasigardžiuodami, papildydami savo blizgančias stiklines.

Tačiau tai tik pradžia, pirmas nekalto vaiko žingsnis į nuodėmės kalną; girdžiu, Ruslanas skambina į kažkokį kaimiško maisto restoraną, užsakinėja įvairiausius patiekalus, teiraujasi, ko Giedrė, ko aš, norėčiau, tačiau bėda, jog neturiu pinigų tokioms išlaidoms, sakau, ačiū, nieko nenoriu, bet Ruslanas tik numoja ranka… Karoli, aš juk vaišinu, ką jau čia, ir diktuoja visą sąrašą: dvi, ne, pasitaiso, tris porcijas cepelinų, silkės su grietine ir bulvėmis, nežinau, klausiamai pasižiūri į mus, irgi tris porcijas, šaltibarščių, jei turit, Dievų gėrimas, ar gi nesakiau… ne, čia ne jums, cepelinų dar vieną porciją, ačiū, ir papildomą grietinės indelį, palaukit, dar porą bifštrogenų, sako, ir čia jau, matyt, viskas; ačiū jums labai, ir jums geros dienos, nusijuokia, tada padeda ragelį, patapšnoja man per petį, pabučiuoja Giedrę ir įpila visiems išgerti.

Mes su Giedre susituoksim, sako, gal po kokių pusės metų ar mažiau, ir pasisodina ją ant kelių, o Giedrė tik apsikabina Ruslaną per pečius ir juokiasi. Ir aš juokiuosi. Ir Ruslanas juokiasi. Ir viskio butelis juokiasi, gerokai ištuštėjęs, o gal tik jis, iš tiesų, ir juokiasi. Dievų gėrimas!

Kai atvežė maistą ir visą jį surikiavome ant stalo, nebeliko vietos, kur valgyti, todėl Giedrė, ir taip jau gerokai išgėrusi, išvertė pusę indelio šaltibarščių ant žemės ir sau ant pėdkelnių. Tuo metu aš valgiau cepelinus su grietinės padažu ir bifštrogeną, Ruslanas – silkę su bulvėmis, bifštrogeną ir šaltibarščius, Giedrė persirenginėjo, o ant stalo švytėjo naujas, tik kiek mažesnis, Jack’o butelis, kurį jau spėjome gerokai nugerti.

Nekaltas pasisėdėjimas, virtęs baliumi, išsirutuliojo į kažkokią romėnišką paleistuvystę, kuri dar buvo šiek tiek kontroliuojama, kol Giedrė neužsimanė daužyti lėkščių. Iš pradžių, norėjau sustabdyti šitokią šventvagystę, tačiau dar niekuomet nebuvau nieko tyčia supylęs, todėl nusileidau, išrinkau mažiausiai brangią lėkštę ir padaviau Giedrei. Akimirką ji pasvyravo, pasijuokė, tada atsistojo ir trenkė lėkštė į žemę, ir, tarsi atlikusi savo vakaro Grand Finale, sukniubo apnuogintomis kojomis tiesiai ant išsibarsčiusių šukių. Pakėlėm ją nuo žemės, nunešėm į kambarį ir paguldėm į lovą, o patys sugrįžome į virtuvę, pabaigėme viskį, tada apsivilkome po ranka pasitaikiusiais paltais ir nužingsniavome į parduotuvę. Jau buvo pradėję temti.

Turbūt tuomet, kai kalbėjomės su Ruslanu apie moteris, ir sugalvojau pasikviesti Juliją, su kuria dar nelabai seniai buvau susipažinęs, pas save pernakvoti. Paskambinau, susitariau, tačiau jau išgėręs pirmą butelį kažkokio tamsaus alaus, pamiršau ne tik, kada pažadėjau ją pasitikti, bet ir kad apskritai kažką pažadėjau. Vakaras įsisuko pašėlusiu greičiu ir nė nepastebėjau, kaip užnešė į pačią viršūnę, kurioje aš ir meistras stovėjome ant medinių taburečių vidury virtuvės, pasiruošę daužyti įvairiausius indus, visiškai apkvaišę ir užvaldyti kažkokios išsigimusios ekstazės jausmo. Galbūt tą jausmą sukėlė apsimetinėjimas dievais, o gal, greičiau, pats Dievų gėrimas, kurio nežemiškos naštos negalėjau išlaikyti ant savo pečių, ir vis spaudžiausi prie žemės, kol galiausiai nesuvaldoma jėga išsiveržė pro sulaužytus kaulus ir įsikūnijo mano plaštakoje, tame, atrodo, mažyčiame judesyje, pastūmėjusiam lemtingam kryčiui į bedugnę – aš paleidau lėkštę.

Įvykiai nusirito kaip griūvančių domino kaladėlių banga, puodeliai, lėkštės, pustuščiai buteliai ėmė kristi į žemę, aš irgi puoliau žemyn į tą sūkurį, kuriame blyškūs spalvoti vaizdiniai liejosi su tamsios užmaršties tonais: iš kažkur išdygusi sušmėžavo mano kaimynė Oreigė, vyriškis rausva striuke ir Giedrė, išsitaršiusias plaukais ir be pėdkelnių, ieškanti vonios jungiklio savo pačios namuose…

Kai prabudau, buvo jau visiškai tamsu, kažkur pirma valanda nakties, o kambaryje degė šviesa. Puoliau skambinti Julijai ir kažkur trečiu bandymu surinkau jos numerį. Julija baisiai širdo, tačiau mano noras išpirkti kaltę buvo stipresnis, ir aš susitariau po pusvalandžio atvažiuoti tiesiai į Fabijoniškes, kur ji nakvojo su draugėmis.

Deja, nelabai suvokiau, koks atstumas skiria senamiestį ir Fabijoniškes, ar kur jos tiksliai yra, todėl pasibeldžiau į Giedrės kambarį ir paklausiau, kaip tenai nusigauti. Giedrė dirbo kažkur netoliese, todėl galėjo man paaiškinti, maža to, buvo jau atsikėlusi ir ruošėsi tvarkyti virtuvę: tokios netvarkos, šitiek šukių ir kitokių šiukšlių vienoje vietoje dar nebuvau matęs, per jas grindų praktiškai negalėjai įžiūrėti, ką jau kalbėti apie sudaužytą orkaitės stiklą ir šaltibarščiais aptaškytas sienas.

Žodžiu, Giedrė pasiliko bute, o aš išsitempiau dviratį į vėsų nakties orą ir pasiruošiau važiuoti. Tuo metu dar neturėjau mašinos, tačiau gal ir gerai, nes nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę; tuo tarpu dabar niekam pernelyg nesimaišiau, svirduliuodamas važiavau tuščios gatvės pakraščiu ir stengiausi nesimesti į vieną ar kitą šoną. Buvau taip susikoncentravęs į važiavimą, kad tik po kokių dvidešimties minučių suvokiau, kad nė velnio nenutuokiu, kur esu, todėl sustojau prie pirmojo pasitaikiusio pakeleivio pasiklausti kelio. Iš tiesų, net ir būdamas blaivus ir žinodamas tikslų adresą, iki Julijos būčiau numynęs kažkur per keturiasdešimt minučių, tačiau dabar tik klaidžiojau iš praeities išnyrančiu orientyrų žemėlapiu, kuris tai nutrūkdavo, tai vėl šmėstelėdavo mano pasąmonėje, ir aš beveik neturėjau abejonių, kad važiuoju ilgiausiu įmanomu keliu.

Bet vis dėlto važiuoju! Skuodžiu, gaudydamas žvarbų nakties orą, savo žaliu blizgančiu Schwinn’u menkai apšviestomis Vilniaus gatvėmis ten, kur manęs laukia Julija, nes tik jai, tik jai surengiau šitą naktinį pasirodymą, čiupau pačią menkiausią galimybę ir leidausi pašėlusiai nešamas gyvenimo, alkoholio, tačiau, svarbiausia, pačios aukščiausios meilės jausmo, kuris veržėsi man iš gerklės žodžiais: „Aš gyvas! Aš gyvenu!”

Nežinau, kiek kartų teiravausi krypties įvairiausio plauko naktinės publikos, beldžiau į stiklą pravažiuojančioms mašinoms, juokiausi kaip paskutinis beprotis ant užmiršto pasaulio krašto, kai supratau važiuojąs kažkur link sodų, tačiau net tada apsigręžiau be jokios kančios ar nusivylimo dūzgiančioje krūtinėje. Kas penkiolika minučių skambinau Julijai, žadinau ir neleidau užmigti, nesulaukus manęs, nes pusvalandis jau seniai buvo praėjęs, valanda su puse ar net dvi – irgi, o aš vis dar myniau traškančius pedalus. Kažkuriuo metu bandžiau susisiekti su informacija, tačiau paskambinau į piceriją: sakau, gal galėtumėte pasakyti, kur Fabijoniškėse toks-ir-toks adresas, o kažkokia mergina telefone atsako, kad nežino, skambinkit į informaciją, bet gal, klausiu, netyčia tu gali man padėt, ir pats iš viso šito juokiuosi, tiesiog plyšauju, o susverdėjęs trinkteliu į duobę ir girdžiu, kaip atsitrenkia į asfaltą iškritusi dviračio detalė, tiksliau, sėdynės spyruoklė, kurią suradęs įsidedu į kišenę. Tada vėl skambinu Julijai, galiausiai atsiduriu kažkokiame studentų iš užsienio vakarėlyje, pažadu sugrįžti, jei netyčia nerasčiau kelio, ir tik tuomet, iškosėjęs visus plaučius, šlapiais nuo prakaito plaukais, kažkokio nesuvokiamo atsitiktinumo dėka pasukęs į dar vieną skersgatvį, sustoju; tačiau ne todėl, kad visiškai nebeturiu jėgų, ne… todėl, kad atvažiavau.

Kojomis beveik nejaučiu žemės, tačiau pasitenkinimas užplūsta tarsi milžiniška jūros banga, vos tik nulipu nuo dviračio. Skambinu Julijai ir sakau, kad aš jau čia, apačioje, po dviejų valandų ir beveik keturiasdešimties minučių atvažiavau tavęs pasiimti, kaip ir žadėjau, tebūnie, galvoju, žvaigždės mano liudininkės, o dangus – teisėjas.

Ir štai Julija išnyra iš šešėlių, su pižaminėm kelnėm ir ruda odine striuke ant viršaus, rankoje nešasi išsipūtusią rankinę su savo daiktais, o aš sėdžiu ant suoliuko ir juokiuosi. Ir Julija juokiasi.  Ir dievai, matyt, juokiasi.

Taigi atgal ant sulūžusio balno, Julija įsitaiso priekyje, ir pajudam, tiesa, visai kitu keliu, slėpdamiesi nuo pravažiuojančios policijos mašinos, kurioje tykantys patruliai mūsų nepastebi; galiausiai pasileidžiame nuo kalno, skriedami priešinga eismo puse: menkiausia duobelė ar krestelėjimas, ką jau kalbėti apie automobilį, galėtų nublokšti į amžinybę, tačiau mes, nieko nepaisydami, skrodžiame patį gatvės vidurį, palei baltus juostos brūkšnius; nuo greičio jie susilieja į vieną švilpiančią liniją, o likimas, kuriam patikėjome savo gyvybes, tyliai sveria mūsų sielas ir mėnesienoje šnabžda: „Gyvens…”

 ***

Kai sugrįžau į vidų, Ana jau miegojo. Išėjęs į balkoną, įsisteibeilijau į ežerą, tačiau naktį jis buvo visiškai kitoks: jei dieną visa ežero esmė tarsi susitelkdavo paviršiuje, tai naktį jis atrodydavo it kokia plonytė plėvelė, slepianti tikrąsias ežero gelmes su juodomis žuvimis ir fosforu švytinčiais dumbliais; rodėsi, kad liulantis paviršius tėra mirguliuojanti iliuzija, sauganti šitaip trokštamą patyrimą, kažkur tarp apaugusių akmenų įspraustą paslapties perlą. Tačiau, kas galėjo leistis su manimi į tas nepažintas gelmes, kuriose sveikas protas tuojau prigerdavo, kas būtų išdrįsęs tapti mano bendražygiu pačioje tamsiausoje kovoje su iškreiptu savo paties atspindžiu tenai, po kosminiu vandeniu? Vienas aš negalėjau nerti į tokius nuotykius ir atsiduodi netikėčiausiai savo pasąmonės valiai, kurios išprovokuoti veiksmai, akimirksniu virtę tuščiu oru burbulu, išnirtų į viršų ir nepastebimai susprogtų. Man reikėjo moters, ko gi daugiau, kuri įprasmintų šitą ieškojimą ir užpildytų tuščią vietą krūtinėje kaip deguonis, virstų nesibaigiančia mano paties dalimi. Tik ar galėjo ja tapti tokia moteris kaip Ana, kurios gyvenimas buvo tarsi pasivaikščiojimas raudonu kilimu? Arba kuri nors kita mergina?.. Aš žinojau atsakymą, kuris sukosi mano galvoje tarsi įkyri širšė, tačiau negalėjau pripažinti girdįs jos zvimbimą, todėl atsiguliau į lovą ir ėmiau galvoti apie kitus dalykus: savo senutėlį Schwinn’ą, kurį pavogė kartu su Julijos dviračiu, kol kine žiūrėjome filmą, Giedrę ir meistrą, kurie kartu apsigyveno kažkur netoli savo salono… Kažin, pagalvojau, ar meistras tą naktį iš tiesų buvo šitaip apkvaišęs kaip ir aš; o galbūt tik meistriškai įsijautė į savotiško pagalbininko vaidmenį, kurį jam primečiau vien tam, kad pats įgyvendinčiau kažkokius savyje sukauptus siekius, įgaučiau bent dalį to žinojimo, kurio man šitaip trūko, ir nors kiek pažinčiau save. Greičiausiai, jis ir pats kadaise buvo išgyvenęs kažką panašaus, nors gal ir ne, kas ten žino, gal paprasčiausiai buvo girtas – girtas meistras.

Sumečiau, kad Ana nepažinojo nei Giedrės nei Ruslano, tos pašėlusios kirpėjų poros, kurie, visai tikėtina, iš tiesų kada nors susituoks, tada apsiverčiau ant šono, apkabinau ją ir, klausydamasis švelnaus kvėpavimo, užmigau.

 ***

Kažkurį rytą nusprendėme paiškylauti; oras buvo gražus ir saulėtas, žolė dar šlapia, ir aš patenkintas stebėjau ežerą, kol Ana tepė sumuštinius, o Henrikas netoliese rūkė. Plikomos arbatos aromatas tvyrojo gryname ore kartu su besiveliančiais tabako dūmais, kurie ištirpdavo kažkur tarp žaliuojančių medžių šakų, nusvirusių virš Anos galvos; paprastai plaukus ji išsitiesindavo, tačiau šiandien leido laisvai riestis žydrame fone, ir dėlto atrodė dar gražesnė. Jos rankų judesiai buvo švelnūs ir švieži, nelyginant dailininko potėpiai ant baltos drobės, o ant jos, tarsi pumpuras, skleidėsi malonus jaukumas, kurį jaučiau vien žiūrėdamas į blizgančias Anos blakstienas. Pasakiau, kad šiandien ji nuostabiai atrodo, paėmiau pintą krepšį su visomis gėrybėmis ir nunešiau link tiltelio; Henrikas surado kažkur laksčiusį šunį, visi sulipome ant vandens dviračio ir atsargiai atsispyrėme nuo liepto.

Ana sėdėjo ant kelių, nes kitaip nebūtume tilpę, todėl minti nebuvo labai patogu, juolab, kad ir šuo blaškėsi kažkuriame kampe ir nuolat aptaškydavo mus vandeniu. Taigi buvome baisiai susigrūdę, tačiau, niekam tai, iš tikrųjų, nerūpėjo, gal net suteikė apkrautam ir vienan šonan labiau pasvirusiam vandens dviračiui savotiško artumo, kaip tame, kaip ten jis, pasakė Henrikas, romane su trim vyriškiais ir šuniu valtyje. Nei vienas iš mūsų, deja, gerai neprisiminėm, o gal ir išvis nebuvom skaitę tos istorijos, todėl galėjome tik įsivaizduoti galimus panašumus, kurių, vis dėlto, užteko padailinti šiai komiškai situacijai. Čia nebuvo vietos išsišokimui ar išpuoliui netikėto jausmo, nederėjo joks sielos pokytis, netilpo, o tai ir keisčiausia, net Julija. Šitokiam paveikslui negalėjai nieko nei pridėti, nei atimti, tik grožėtis trijų žmonių jaunyste, pakibusia tarp kažkur plaukiančių mėlių.

Mynėme, kol priešais atsivėrė didžiulė pieva su mišku kairėje pusėje, ir Ana pasakė, kad čia bus puiki vieta pasideginti. Prisiartinome iki pat seklumos, įlipome į vandenį ir užstūmėmė dviratį į krantą. Tuomet susiradome tinkamą lopinėlį ir, pasitiesę dekį, sugulėme. Pakrantėje augančios nendrės lengvai siūravo ir, sprendžiant iš saulės, buvo pietų metas, todėl, suvalgę po sumuštinį, valandėlei užsnūdome.

Kai pramerkiau akis, Ana kažką skaitinėjo, o Henriko niekur nesimatė. Jaučiausi įkaitęs, todėl pasiūliau išsimaudyti. Vanduo buvo skaidrus, dugnas – smėlėtas, o tarp žolynų slėpėsi apleistas lieptelis, nuo kurio porą kartų smagiai nušokome.

Atsigaivinę, išlipome į krantą, tačiau Henrikas nesirodė, ir tik tuomet, kai pradėjome šiek tiek nerimauti, jis išniro iš už miško, ir prisiartinęs pranešė, kad šuo kažkur pabėgo. Gal jis nusivijo kokį triušį ar ką, pasakė, nes kai šaukiau neatsiliepė. Visą dieną šuo elgėsi keistai, blaškėsi, paaiškino Henrikas, tarytum prieš audrą; sužiurome į dangų, tačiau ten ramiausiai plaukė vos vienas kitas debesėlis. Negali būti, pasakiau, ir nusprendžiau pats surasti retrireverį, nes po klaidžiojimų Henrikas atrodė pernelyg nusiplūkęs.

Užsimečiau marškinius ir nužingsniavau per pievą iki artimiausios proskynos, kur matėsi kažkada pramindžiotas takelis; jis vedė palei užžėlusį ežero krantą, taigi buvo kiek pažliuręs, ir batų pėdsakai atsispausdavo purve. Už kokio puskilometrio takas suko gilyn į mišką, nyko tarp lapų ir vargiai galėjai toliau praeiti. Viskas. Basta! Pašaukiau šunį, tačiau jis neatsiliepė. Basta, ateik čia! Kelis kartus švilptelėjau, bet aplinkui nieko, išskyrus voverių traškinamas šakas, nesigirdėjo. Pasižvalgiau ir nusprendžiau brautis gilyn, rankomis skindamasis kelią į priekį, tačiau po kokių penkiolikos minučių turėjau sustoti: man pasidingojo, kad išgirdau kažkokius balsus, ir įdėmiai įsiklausiau, sustingęs prie nedidelio beržo; tuomet pasistūmiau dar keletą žingsnių į priekį, ir supratau, kad tai – medžių prislopintas rokenrolas, sklindantis nuo tolėliau esančio ežero kranto. Ėmiau irtis tolyn ir, iš tiesų, miškas pradėjo retėti, o tarp samanų, tarsi nutrūkusio takelio tęsinys, sužmėžavo nudrengtas kelio gabalėlis, vedantis į pakrantę. Tenais stovėjo namelis ant ratų su keletu atlenkiamų kėdžių ir baltu staliuku, ant kurio buvo padėta senovinė radija. Iš jos ir sklido ana traškanti melodija, o kažkur amsėjo šuo, ir aš atpažinau Bastos lojimą.

Prisiartinęs pasibeldžiau į duris, kurių niekas neatidarė, tačiau šuo, matyt, išgirdęs, atliuoksėjo iš už kitos namelio pusės, nusikaltusiu snukiu žiūrėdamas man į akis. Nieko nesakęs, prikabinau jam pavadį ir jau tempiausi link miško, kai už nugaros netikėtai išdygo nepažįstama mergina, ir pasiteiravo, ar ča mano augintinis. Iš netikėtumo kažkaip susimėčiau, ir atsakiau, iš pradžių, kad kaip ir mano, ir tuojau pat paneigiau, nes pagal situaciją jis juk nebuvo nei mano, nei ne mano; ar bent jau labiau mano, nei jos, dar pridūriau, viską galutinai supainiodamas. Mergina nusijuokė kažkaip pašaipiai ir paaiškino, kad šuo atbėgo čia, turbūt, užuodęs ruošiamus pietus. Tai pasakiusi, pasiūlė ir man užkąsti, nes, atseit, viena visko nesuvalgytų, o jos draugas neseniai išplaukė žvejoti ir grįš tik ryte. Kad ir kaip ten bebūtų, sakau, aš neseniai pavalgiau, bet labai ačiū už pasiūlymą. Na, kaip nori, gūžtelėjo pečiais, ir, paduodama ranką atsisveikinimui, ištarė savo vardą, kuris pro vieną ausį įėjo, o pro kitą išėjo, bet, jei gerai išgirdau, prasidėjo „D” raide. Buvo malonu susipažinti, pasakiau, ją nužvelgdamas: ji nebuvo labai graži, veikiau kiek stamboka, ir turėjo didelę krūtinę.

Grįžtant nuolat turėjau žiūrėti sau po kojomis, nes šuo vis tampė pavadį ir kliuvo už visokiausių medžių ir kelmų, kurių buvo pilna visur. Tam tikromis aplinkybėmis čia galėjai nesunkiai susižeisti, tačiau nieko panašaus, laimei, nepasitaikė, ir mes pagaliau pasiekėme stovyklavietę.

Pamatęs savo šunį, Henrikas labai apsidžiaugė, kaip ir Ana, kuri jau buvo pradėjusi dėl manęs baimintis. Neturėjau noro pasakoti apie susitikimą su mergina ir namelį ant ratų, juolab, kad ir pats jau buvau jį beužmirštąs, todėl tik paminėjau, kad šuo buvo kažkur nuklydęs, galbūt, iš tiesų vijosi kokį triušį, tačiau pašauktas tuojau atbėgo. Šia proga visi išgėrėme po butelį šalto alaus, kurį Henrikas prieš tai atvėsino ežere. Vėliau sulošėme partiją kortomis, išsimaudėme, ir kai išsiruošėme atgal į vasarnamį, buvo jau kažkur šešios.Ateinančios kelios dienos skendėjo tame pačiame ramume, kuris gaubė mus nuo pat atvažiavimo: didžiąją laiko dalį praleisdavome skaitydami lauke ar degindamiesi, gurkšnojome Anos pagamintą kompotą, kad nenutrokštume iš karščio, nuo kurio šuo slėpėsi serbento, augančio prie pat namo, šešėlyje. Henrikas, tuo tarpu, nuskabė beveik visas likusias vyšnias, kurias galėjo pasiekti be kopėčių, ir beveik visą tabaką suvartojo sukamoms cigaretėms. Kas rytą plaukdavome su juo žvejoti, tačiau popietėmis dažniausiai plūduriuodavau ežere ant nugaros, apie kažką svajodamas. Žvilgsniu sekdavau kur nors besitvarkančią Aną, jos rudą, graikišku sveikumu trykštančią odą, ir jausdavausi arčiausiai pilnatvės.

Kartą plaukiodamas, užmečiau akį į dangų, ir tai, ką pamačiau, gerokai nustebino. Tiesa, dangus virš mano galvos buvo žydras kaip visuomet, tačiau kiek tolėliau, iš vakarų, ritosi pilki ir tamsūs debesys. Artėjo išpranašauta audra.

Išlipau iš vandens, apsigaubiau nežymiai pastirusį kūną rankšluosčiu ir pajutau kartu atkeliaujantį vėją. Ant virvės padžiauti rūbai lengvai plaikstėsi, o Ana juos nurinkinėjo ir nešė vidun. Nespėjau nė apsirengti, kai viskas aptemo, ir apsiniaukęs dangus per akimirką sutraukė visą žaliuojančią gyvastį į ir taip jau apsunkusius debesis. Žolės nustojo šlamėti, medžiai sukluso ir susikaupė, o ežeras tą sekundę atrodė lygus tarsi stiklas; tik šuns amsėjimas virpino pritvinkusį it kempinė orą augančios audros papėdėje. Ji kopė vis aukštyn, virsdama milžiniška jūros ketera, kuri galiausiai lūžo ir nusirito tiesiai virš mūsų galvų: debesys pratrūko it motinos įsčios, pažerdami ant bespalvių lapų ir išdžiūvusių laukinių gėlių šventą kaip kraujas vandenį. Gamta atgimė.

 ***

Iš pradžių, lietus niekam netrukdė ir negadino nuotaikos: paprasčiausiai daugiau laiko praleisdavome viduje arba nedidelėje terasoje po varvančiu stogu, kur valanda iš valandos lošdavome kortomis, dalindavomės įvairiausiais nutikimais ir pietaudavome. Tačiau lietus, palydimas nuolat girdimo griaustinio ir ryškių blyksnių, tęsėsi be perstojo, tarsi būtume įstrigę atogrąžų miškuose, kol, galiausiai mūsų susikurtoje utopijoje kažkas lyg ir nutrūko. Juostelė nustojo suktis.

Atsistojęs balkone, bandžiau įžiūrėti ežerą, kurį drumstė didžiuliai lašai, ir man atrodė, kad ir mano sieloje, kaip ir vandenyje, kažkas susvyravo, ėmė maišytis ir kaip dumbliai kilti iš artimiausių gelmių į paviršių – mintys apie Juliją sugrįžo ir aš nebegalėjau mėgautis ankstesne ramybės idile, kuri niekaip netilpo į šį uždarą namą. Su lietumi keldavomės ryte, guldavomės su tuo pačiu iš proto vedančiu barbenimu, kuris lašas po lašo, kapsėjo į mano kantrybės taurę. Rutina ėmė smaugti ir aš dariausi vis labiau paniuręs, tačiau iš paskutinių jėgų stengiausi viso to neparodyti.

Žodžiu, dienos papilkėjo, o pilkumas labiau panešėjo į vakarą, vakaras – į naktį, o naktis – į Juliją. Ėmiau be perstojo ją sapnuoti miglotuose sapnuose, kurie atsikėlus nusileisdavo tarsi rūkas ant akių; atrodė it sapnas, išsiplėšęs iš pasąmonės, veržtųsi į tą sielą gniuždančią realybę ir kankintų savo išgalvotais vaizdiniais. Stengiausi visa tai sustabdyti, nepasiduoti, bet galiausiai pradėjau mintyse lyginti Juliją su Ana, kurią matavau savotiška prisiminimų liniuote, pats grimzdamas į praeitį. Kas, šnabždėjo ji į ausį, yra? Lietus, atsakydavo už mane Henrikas, kol tylėdamas varvindavausi sau kokio nors gėrimo. Gal turime dar išgerti?

Tačiau net ir alkoholis baigėsi, į pabaigą ėjo ir maisto, kurį iš neturėjimo, ką veikti, dažniau valgydavome, atsargos, ir tabakas – viską, atrodė, nuplaus nesibaigiantis lietus. Jis be gailesčio plakė pečius ir jaučiau, kaip viskas, kuo buvau bepatikįs, atsiplėšia nuo menčių ir krenta ant žemės kaip išnaros: per kelias dienas mano senasis aš sugrįžo, persimainė ir ėmė bjaurėtis tuo sustabarėjimu, kurio anksčiau šitaip baiminausi.

Kažkur po savaitės vienam iš mūsų reikėjo važiuoti iki miestelio krautuvės apsipirkti. Tądien buvau dėl kažko susipykęs su Ana, be to, ir šiaip norėjau išsiveržti iš šios vietos bent kuriam laikui, todėl pasisiūliau, gal net pareikalavau, nuvažiuoti ten vienas. Pasiėmiau ilgą pirkinių sąrašą, sužymėtą ant gelsvos popieriaus skiautės, įsikišau į užpakalinę džinsų kišenę, sėdau į mašiną ir išvažiavau pro vartus. Pravėręs stiklą, žvalgiausi po tuščius laukus, traukdamas į plaučius gryną kvepiantį orą; mašinos stogu karts nuo karto praslysdavo kokia šaka, po to išvažiavau į kaimo keliuką ir, pasiekęs žvyrą, stipriau nuspaudžiau greičio pedalą. Akmenukai pasipylė į automobilio dugną ir kaip mat pasijutau lengviau.

Kai privažiavau miestelį, buvau jau pusiau atsigavęs. Išlipau, užrakinau dureles ir nuėjau į parduotuvę, skaitydamas sąraše pavadinimus daiktų, kuriuos turėjau nupirkti: vyšninis sukamas tabakas, popierėliai ir filtrai Henrikui, nagų, kuriuos Ana kas dieną nusilakuodavo vis nauja spalva, valiklis, konservuoti žirneliai, kukurūzai, keletas tuno skardinių, jautienos sprandinė, pomidorai, kiaulienos nugarinė, maišas bulvių, anglys, cigaretės, pora dėžių alaus, butelis karčios degtinės šalčiausiai nakčiai, juoda duona, rūkytos dešros gabalas, majonezas, kažkokie žurnalai, kurių pavadinimų negalėjau įskaityti, vynas, kelios pakuotės makaronų, sviestas, kiaušiniai, pakelis pieno ir didelė plyta šokolado.

Praėjo nemažai laiko, kol suradau visus šiuos pirkinius, tačiau jų ieškojimas užkrautose lentynose atplėšė maištaujančias mintis. Sumokėjau, susidėjau viską į raudonus maišelius ir tada pamačiau tai, ką mažiausiai tikėjausi išvysti. Bet gal, pagalvojau, man tik pasirodė? Galbūt pavargęs protas iškrėtė akims išdaigą? Tačiau, kas, jei tai tiesa? Kas jei už kokių dešimties metrų iš tiesų stovėjo Julija? Ir jei stovėjo, tai ar pamatė? Ir ar atpažino?

Griebiau maišus ir pasileidau pro duris, užkliudydamas kažkokį vyriškį, nuskubėjau stovėjimo aikštele iki mašinos, atsidariau bagažinę ir sumečiau viską į vidų, tačiau, nespėjęs atsisėsti prie vairo, išgirdau moterišką balsą šaukiant: Karoli? Karoli, palauk! Tada atsisukau ir pamačiau ją.

Jėtau, sakau, Julija, nė nepastebėjau tavęs, ką čia darai? Atostogauju pas tetą netoliese, atsiliepia, kažkada juk pasakojau, pamiršai? Ir iš tiesų, pasakojo, dabar jau prisimenu, tik kas iš to? Turiu važiuoti, sakau, aš irgi atostogauju netoli nuo čia, Henriko draugo, ar kieno ten, vasarnamy prie ežero. Ji linkteli ir jau tiesia ranką man prie kaklo, kur kabo sidabrinis jos motinos raktelis, ir aš prisimenu tą dieną, kai Julija tam tikra prasme jį paskolino.

Tai įvyko prieš pat išskrendant į Škotiją, kai kroviausi drabužius, dantų pastą ir šepetėlį į lagaminą, taigi pačiose išvykimo išvakarėse, kuomet Giedrė dar nebuvo išsikrausčiusi. Julija šiltomis rankomis įspraudė man į delną raktelį, brangiausią savo papuošalą, žadėdama, jog jis apsaugos mane skrydžio, kurio kaip visuomet bijojau, metu. Raktelis, matyt, tikrai pagelbėjo, ar bent jau nepakenkė, nes juk štai stovėjau čia, gerokai po visko, nežinodamas, ką toliau daryti. Buvau susigyvenęs su ta grandinėle ir dažnai išvis pamiršdavau, kad nešiojuosi ją ant krūtinės, todėl supratęs, kad Julija nori raktelį susigrąžinti, kažkaip impulsyviai nusiplėšiau ir įgrūdau jai į kišenę. Tas grubus gestas, ko gero, sukrėtė Juliją, ir pamačiau, kaip jos žalsvai pilkose akyse tvenkiasi ašaros. Tuomet ji apsisuko ir kažkur nubėgo, rudais batais taškydama balas, o aš šokau į mašiną ir nulėkiau nė neatsigręždamas.

Kelio gabalas iki vasarnamio tarsi išsitrynė, išnyko mano mintyse, kurios gimė viena iš kitos ir kimšte kimšo galvą kaip vata. Kai įvažiavau į kiemą, vis dar lijo, todėl Henrikas atbėgo padėti sunešti maišus. Ana, tuo tarpu, tylėdama krovė maistą į šaldytuvą, ir, matyt, buvo paniurusi po pastarojo kivirčo, o aš vis dar bandžiau atkurti ašarotas Julijos akis, galvodamas, ką jos galėtų reikšti. Pyktį? Nusivylimą? O gal gailestį? Bet jei gailestį, tai kam? Ar dėl ko?

Nenupirkai kremo nuo saulės, Jėzau, nieko nenupirkai, ką buvau užrašius, ar skaitei, pyktelėjusi paklausė Ana, lapelį, kur daviau?

Ar gali būti, kad Julija ilgėjosi manęs? Jautėsi vieniša? Greičiausiai pamanė, jog nubraukiau, nušlaviau visus mūsų prisiminimus į šalį, tačiau juk tai – netiesa; nes visą šį laiką, pasislėpęs tamsiausioje širdies kertelėje, dailinau juos, kad lemiamą akimirką išnirtų iš sudrumstos sielos ir smogtų nesugriaunama didybe.

Už lango pliaupė lietus, Henrikas buvo kažkur išėjęs, o Ana sukosi virtuvėje, priekaištaudama, kad trūksta saulėgrąžų aliejaus ir dar kažko. Štai tuomet, pamaitinta savaitę trunkančios audros ir sūrių Julijos ašarų, manyje sudygo, suliepsnojo dar kadais pasėta pykčio sėkla: už tai, kad nesugebėjau šalia išlaikyti Julijos, kad susitaikiau, užkasiau savo mūzą rausvoje molio žemėje, o pats užsidariau kažkokiame iliuzijų kalėjime su moterimi, kurios, iš tiesų, nemylėjau.

Ana priėjo, ištraukė gelsvą pirkinių sąrašą man iš kišenės, apvertė kita puse ir bedė pirštu į rašalu išvedžiotus žodžius. Ar matai, sako, ar matai, kiek prirašiau visko kitoje pusėje? Vargšelė Ana…

Nemačiau, tikrai nemačiau, tačiau ir ne tai man tuomet rūpėjo. Ne kažkokios supistos keverzonės, sušukau sugriebęs jos ranką, bet jausmas, kad gyvenu! Įkvėpimas! Ar supranti, šaukiu, ar gali man visa tai pasiūlyti?

Man skauda, sako, paleisk, tu beprotis! Ir tai beveik tiesa, nes tą sekundę aš aktorius, apsimetinėjantis bepročiu pragaištingo spektaklio, kokius kadaise keldavome su Julija, scenoje. Bet kaip puikiai tu, sustaugiu, vaidini, Ana! Kokios tikros atrodo tavo ašaros! Tuomet susikaupiu: dink, šaukiu, dink iš akių! Išvažiuok!.. ir jaučiu, kaip senka mano jėgos, kaip sugrįžta sveikas protas, tačiau vis viena laikausi, stengiuosi nepasiduoti gailesčiui, kuris užplūsta, žiūrint į persigandusį Anos veidelį.

Silpnumas smelkiasi į kaulus ir jau imu gailėtis, savimi šlykštėtis, bet, laimei, ir šios trumputės scenos, kelių sekundžių visiškai pakanka nutraukti mus siejusiems ryšiams. Ana išsivaduoja iš mano virpančių gniaužtų ir kūkčiodama išbėga pro duris link miestelio, nepasiėmusi nei skėčio, nei daiktų. Lietus pila, ir toliau, kaip iš kibiro, o aš stoviu ir klausausi jos paskutinio ištarto: kodėl?

 

II DALIS

Todėl, kad sutikau Juliją parduotuvėje, pasakoju Henrikui, tačiau jam, iš tiesų, nelabai rūpi. Ir gerai, atsako, nelabai judu vienas kitam tikot, jei jau atvirai, ir dar kažką. Tačiau aš nelabai ir klausausi, nes kuo toliau, tuo labiau man darosi gaila Anos, tokio jos netikėto išėjimo per patį lietų, nežinia kur. Jau ir šiek tiek sutemę, todėl išgėręs einu miegoti, kad visai nepalūščiau, ir palieku Henriką sėdėti virtuvėje.

Atsigulu į pustuštę lovą, bet niekaip negaliu užmigti, kai šalimais – Anos pagalvė, ant kurios ji dar šįryt miegojo su savo kvepiančiais plaukais. Nusisuku į duris, kad nematyčiau, žiūriu, jau ir Henrikas ruošiasi gultis, gesina šviesą kambaryje, o aš vis vartausi, negalėdamas bluosto sudėti.

Pasikviečiu šunį, kuris koridoriuje kažką triauškina, ir pradedu kasyti paausį, kol išsidrėbęs užsnūsta palovy. Tik tuomet, išgirdęs seilėtą šnarpštimą, kiek atsipalaiduoju ir pagaliau užmiegu. Tiesa, labai neramiai, suprasdamas, jog sapnuoju ežerą ir save, sėdintį ant lieptelio. Didžiulis nakties skliautas su žibančiomis žvaigždėmis pakibęs virš mano galvos, o aš stebeiliju į tamsų vandenį, į kurį vis kažkas atsitrenkia: iš pradžių, vienoje, paskui – kitoje vietoje atsimuša su dusliu trinktelėjimu ir nuskęsta. Bandau įžiūrėti, kas ten per mažyčiai rutuliukai, bet niekaip nespėju nei vieno žvilgsniu užkabinti, ir kuo daugiau sukiojuosi, tuo greičiau jie byra kažkur iš dangaus. Pakeliu galvą į viršų ir net aikteliu iš nuostabos – balčiausi perlai rieda rausvais Anos skruostais ir skęsta nukritę į vandenį; kurį laiką jie švyti, tačiau tas švytėjimas tolsta ir nyksta juodose gelmėse. Galiausiai visu spiečiumi perlai pažyra į ežerą tiesiai iš Anos akių, ir trenkia į vandenį nenutrūkstančio lietaus šnarėjimu, kurio, neištvėręs, pabundu.

Akimirką klausausi, ir tuoj pat pašoku pataluose, išgirdęs pavienį bilstelėjimą. Apsižvalgau šuns, tačiau jo kambaryje nėra, o kažkas, tuo tarpu, jau saujomis žeria akmenukus į stiklą. Prisėlinu prie lango ir žiūriu, kad apačioje kažkokia moteris; Jėzau, galvoju, Ana sugrįžo, ir bėgu, pasiruošęs pulti priešais ją ant kelių, plačiai atlapoju duris ir matau, kad visai ne Ana, bet Julija išneria iš tamsos. Įleisi?

Galva sukasi nuo tokio netikėtumo, bet tai – ne sapnas, ir Julija – ne haliucinacija. Sėskis, sakau, užkaisiu arbatos, o ji linkteli ir tuojau užsirūko. Velniop, galvoju, ir pats užsitraukiu vieną, antrą, trečią cigaretę, kol skrandis keistai sutrukčioja ir supykina. Drebančiomis rankomis užpilu verdantį vandenį ant arbatžolių ir paduodu puodelį Julijai, vis dar negalėdamas patikėti, kad mūza po šitiek laiko sugrįžo pas kūrėją. Ana išnyksta iš atminties kaip garai, cigarečių dūmai pro atdarą langą, ir dabar jau suprantu, kad šiandieninis kivirčas ne šiaip sau ir ne be priežasties įvyko, bet dėl Julijos sugrįžimo, kurio taip ilgai laukiau. Ir aš laukiau, sako Julija, pasiilgau tavęs, mano Karoli, labai pasiilgau, nes be tavęs aš – ne aš, net sunku įsivaizduoti, kaip džiaugiuosi tave matydama, nepasikeitusį, nors tiek visko spėjo įvykti, praeiti… Bet aš tik numoju ranka, atsakydamas, kad ne tai svarbiausia, svarbiausia, kad sugrįžai, kaip ir tikėjausi, nes mes neatsiejami, mes kaip kosmosas, vienis, mūsų siela bendra ir lūpos kalba tylėdamos… Dar noriu kažką pasakyti, bet ji jau bučiuoja, nekalbėk, sako, ne dabar, tempiasi į viršų, tarsi mintinai žinodama šitą namą, o gal tai aš ją tempiuosi, ir numetu tiesiai į lovą. Dabar jau niekas nebesvarbu, nei Ana, nei jos plaukai, nei dar kas nors, tik aš ir Julija šventame likimo suartėjime, braškančioje lovoje dangus – mano teisėjas!

 ***

Po kelių dienų lyti nustojo ir pro pasitraukiančius debesis prasiskverbė saulės spinduliai. Jie nuklojo Julijos veidą švelniu ryškumu, tačiau jame aš pasigedau savotiško naivumo; jos skruostuose, be abejonės, buvo įsispraudusios kentėjimo žymės, skaudžios gyvenimo pamokos, kurios teikė moteriško taurumo, bet nepaliko nė lašelio to tyro mergaitiško grožio, kurį turėjo Ana. Kad ir kaip ten bebūtų, dabar lovoje gulėjo viso mano gyvenimo moteris, todėl tuoj pat nuvijau nepageidaujamas mintis į šalį ir išėjau į balkoną pakvėpuoti grynu oru.

Pro šlapias šakas matėsi spindintis išsiilgto ežero gabalėlis; įsižiūrėjau į jį, tačiau kažkas buvo ne taip, ar bent jau – nebe taip pat: iki visiško išsipildymo ežerui kažko trūko, tarsi visas vanduo būtų lietaus lašais išsibarstęs ant šalimais augančių krūmokšnių. Pagalvojau, kad tai, matyt, buvusios audros padarinys, ir nulipau į apačią.

Tokiu laiku Ana jau būtų atsikėlusi ir paruošusi visiems pusryčius, tačiau ir Henrikas, ir Julija šiuo metu miegojo, taigi susitepiau sumuštinį pats, išgėriau puodelį kavos – papusryčiavau vienas.

Popietė, galima sakyti, praėjo veltui, nes viskas aplinkui buvo šlapia, todėl negalėjai nei gulėti ant žolės, nei dar ką nors veikti. Nepaisant to, vis tiek sumaniau išsimaudyti ir, nubėgęs iki lieptelio, įšokau į vandenį. Paplaukiojau pirmyn atgal, tada atsiguliau ant nugaros paplūduriuoti, trumpam užsimerkiau, tačiau jutau tik šaltą, liūčių sudrumstą vandenį. Pagalvojau, kad gal krante surasiu kokį nors atramos tašką, kuris suteiks palengvėjimo, bet vasarnamis atrodė kaip išmiręs. Mažytės bangelės teliuskavosi man į šonus; tolumoje suklykė praskrendantis paukštis.

Pagaminau pietus ir netrukus visi atsikėlė. Henrikas nelabai nustebo, pamatęs Juliją prie to paties stalo, kažką pajuokavo, pasisveikino ir ėmė valgyti spagečius su faršu ir sūriu; lygiai tokius pačius spagečius gamindavau anksčiau gyvendamas su Julija, ir jau buvau beveik užmiršęs, kaip tai daroma.

Julija, tuo tarpu, valgė tylėdama, karts nuo karto man nusišypsodama, ir, atrodė, jaučiasi taip, tarytum niekada nė nebūtų su manimi išsiskyrusi. Šitoks elgesys sukėlė manyje naujų prieštaravimų, kurie nedavė ramybės iki pat vakaro. Kaip ji galėjo šitaip ramiai elgtis po viso to, ką man padarė? Kai paliko net neatsisveikinusi, šykštėdama paskutinio bučinio, menkiausio prisilietimo? Nejaugi manė, kad gali lyg niekur nieko tėkšti mano, jausmų išsekintą, kūną ir išsitraukti, kada tik panorėjusi, visiškai nesuteptą?

Atsliūkinusią naktį visi pasitikome lengvai apsvaigę nuo vyno. Galbūt jis, o gal ir juodos sutemos sutramdė įsibėgėjančias abejones, ir aš vėl pasijutau kaip seniau. Tamsūs atspalviai nudažė paslapties šešėliais šnarančius medžius, apsilaupiusias vasarnamio sienas ir ore tarsi atgimė senai užmirštų burtų pėdsakai bei salstelėjusio nuotykio skonis. Ar nenorėtum, pasiūlė Julija, išsimaudyti? Apsižvalgiau, įsitikinau, kad Henrikas nuėjęs kažkur į vidų, tuomet paėmiau Juliją už rankos ir nusitempiau link ežero.

Bėgome basomis kojomis lytėdami drėgną žolę, griūdami ir nusirenginėdami, bučiuodami pašiurpusią vienas kito odą, o gyvenimas skleidėsi tiesiai mums po kojomis. Būtent tokio jausmo aš buvau pasiilgęs labiausiai, tokios moters man reikėjo tamsiausią savo gyvenimo naktį, kai šimtai žvaigždžių nesibaigiančioje visatoje pažeria ant galvų savo dievišką šviesą.

Bet kaip tuo metu atrodė ežeras! Baugus, kupinas nežinomybės, o kartu ir kažkoks tėviškas; tarsi amžių senumo vanduo suptų savo nuogus atgimusius vaikus. Kažkas nesuvokiamo ir nepažinaus slėpėsi tame vandenyje, nesuskaičiuojamose ežero gelmėse, pasaulio centre, kur auga vienišas gyvybės medis. Plaukiojam ir jaučiam, kaip gelmės traukia, tarsi magnetas, į patį dugną, esmių esmę, kurią galėtume pažinti tik visiškai susivienodinę – vienas kitu pavirtę.

Neriam, šnabžda Julija, neriam, ir pranyksta kažkur po vandeniu; toje vietoje ežeras akimirką susidrumsčia, bet tuoj nurimsta ir paslepia ją. Šoku paskui, muistausi, blaškausi, visur ieškodamas, kol pajuntu pasalūnišką odos prisilietimą prie šono. Pačiumpu Juliją už kojos, pritsiraukiu ir stipriai apkabinu, o mūsų juokas kyla į viršų didžiuliais padrikais burbulais. Tuomet ji išsilaisvina, išslysta iš rankų ir plaukia tolyn, neria: pabandyk šįkart pagaut, dar sušunka, ir pranyksta kažkur po žėrinčiu vandeniu. Kas man belieka? Panyru, iriuosi, keldamas tirščiausius purslus, bandau neatsilikti, tačiau Julija lyg undinė – vienur išnyksta, kitur atsiranda, kol, galiausiai, visai pradingsta iš akių.

Akimirką stoviu vandenyje, įbridęs beveik iki kaklo, ir laukiu, kada gi ji išnirs įkvėpti nors lašelio deguonies. Laikas eina ir juoką pritildo nerimas, kuris po minutės, dviejų virsta siaubu, nes Julijos kaip nėra, taip nėra! Henrikai, šaukiu, Henrikai! Greičiau ateik! Griūdamas pasileidžiu prie nendrių, naršau, praskleidžiu vieną pluoštą po kito, kol pagaliau išgirstu nesutramdomą Julijos juoką, pasilėpusį kažkur tarp augalų. Tai bent pokštas, sakau, tai bent juokinga! Nuo įtampos plaučiai sugniaužti tarsi replėmis, tačiau, matydamas ją, niekaip negaliu pykti: apgaubta visokiausių žolių, šlapiais varvančiais plaukais, melsva deivės, ligi kelių įbridusios į vandenį, oda, Julija žiūri į mane ir krizena.

Henrikas, staiga sukuždu, eina link ežero, pasišviesdamas prožektoriumi, matai? Julija pasižiūri ir virsdama pasileidžia prie išmėtytų rūbų, skubiai rengiasi, kad tik jos nepamatytų, o tada jau aš juokiuosi, nes jokio Henriko tenai nėra – jis seniai miega, kambaryje užsigesinęs šviesą.

 ***

Tačiau nei dienos, nei popietės, nei rytai nebūdavo tokie smagūs. Saulės šviesoje man vis labiau atrodydavo, kad mano ir Julijos laikas jau praėjo, ir tik iš skurdžių praeities trupinių mes lipdome dabarties mozaiką, kurioje veriasi neužlopamos skylės. Detalių trūksta, paveikslas nesibaigia, nesueina ir nieko čia nepadarysi – duonos iš oro neprispjaudysi. Bet ir tai niekis palyginti su ta griaužiančia ir vis augančia kalte, pasilikusia po lemiamo barnio su Ana: kad ir kiek bandžiau apsimetinėti, niekaip negalėjau išmesti iš galvos to ausyse aidinčio „Kodėl?”

Ir iš tiesų, kodėl? Ar dėl to, kad jaučiau po kojomis tarsi ledas eižinčią savo ir Julijos meilę? O gal dėl to, ir net susigūžiau iš nevilties, kad visgi mylėjau Aną?

Ežeras skendėjo tylus ir liūdnas, o aš sėdėjau ant lieptelio, kai priešais atsivėrė lyg ir koks nušvitimas: taigi, aš myliu Aną! Jos švelnią graikišką odą, raudonus nagus ir švytinčius plaukus, tylų kvėpavimą prie savo peties ir ilgas blakstienas – myliu, ar gali būti paprasčiau, jos buvimą šalia manęs!

Tik ar šitaip galvoti nebuvo per vėlu? Juk per pastarąsias dienas Ana nei karto neatsiliepė į mano skambučius, pati neskambino ir nedavė jokių žinių. Ir kodėl, kita vertus, būtų turėjusi? Vis dėlto mažiausia, ką galėjau padaryti, tai bent pabandyti: Julija kaip tik buvo išvykusi pas tetą, ir aš perspėjau Henriką, kad daugiau jos neįsileistų, kas baigta – baigta, pasakiau, išvažiuoju melsti Anos atleidimo. Ir gerai, atsako, nelabai judu su Julija vienas kitam ir tikot, jei jau atvirai.

Tikėjausi rasti Aną namuose, iki kurių buvo geras gabalas kelio, tiksliau, kokios trys valandos traukiniu ir dar nemenkas atstumas pėsčiomis nuo stoties, taigi, paskaičiavau, kad turėčiau būti ten, su paties Dievo pagalba, kažkur vakarop. O pagalbos tai tikrai prireiks, ir ne tik Dievo, bet ir visos šventųjų armijos; nes kitaip vargu, ar Ana atleis šitokią išdavystę, pažeminimą, kurio niekuo nenusipelnė, gal tik netinkamu laiku pasirodė mano prakeiktame gyvenime.

Važiuodamas traukiniu per žydinčius laukus, vis mąsčiau: ar gali būti, kad, rodos, nežemiška, paties likimo palaiminta meilė irgi pasibaigia? Ar įmanoma, kad daugiau niekuomet nebepamatysiu Julijos, nebepatirsiu visų tų išgyvenimų? Ar sugebėsiu paaukoti netikėtumą vardan kažko pastovaus? Sugebėsiu, pasakiau, aišku, sugebėsiu; juk Julija kaip atsirado, taip galėjo bet kurią akimirką ir išnykti, apgauti kaip aną naktį ežere – nerti į plačius gyvenimo vandenis ir išplaukti, palikusi mane tamsioje vienatvėje. Ne, tokio išsiskyrimo aš dar kartą neištverčiau, todėl sugebėsiu, padėsiu tašką tuojau pat, vos išlipęs iš traukinio, ir daugiau niekuomet šito neprisiminsiu, nes gal iš tiesų tikra – tik neišsipildžiusi meilė. Be to, kokia ten dar meilė? Tik trupiniai, o širdis jau pas Aną, galvoju, spausdamas glėbyje puokštę gėlių; o traukinys bėgiais net dunda.

***

Anos namai buvo kitame miestelio gale, taigi turėjau dar šiek tiek paėjėti keliu, kurį puikiausiai žinojau. Kai tik pradėjau su ja susitikinėti, atvykdavau čia kelis kartus per savaitę ar dažniau, ir kelionė man visuomet suteikdavo kažkokio džiaugsmingo ilgesio. Kad ir tas pats važiavimas traukiniu: pro šalį lekiantys javų laukai, apytuštė kupė su atlenkiamomis kėdėmis ir rausvas, rodos, toje pačioje vietoje pakibęs saulės diskas – visa tai susiliedavo į ramią ir šiek tiek melancholišką nuotaiką. Ką jau kalbėti apie patį miestelį, išraizgytą didžiausių ir mažiausių ežerų, atsiduodančiu lelijų vandeniu ir totorių skraistėmis, žiestomis puodynėmis ant tvorų ir karaimus gimdančių moterų aimanomis.

Nedaug buvo tėvynėje vietų, kur jaučiausi šitaip svetingai priimamas, įtraukiamas aplinkinės atmosferos į visai kitokį gyvenimo ritmą. Lygiai taip jaučiausi ir dabar, uosdamas žuvėdrų klyksmų išgrynintą orą, kuris suteikė prašviesėjimo ir ryžto pavargusiai galvai. Kai pasiekiau Anos namus, buvau tarsi kitas žmogus; keliuose kambariuose degė šviesa ir aš pabeldžiau į duris. Pasigirdo žingsniai ir netrukus tarpduryje pasirodė šiek tiek išbalęs Anos veidas. Vos pamačiusi mane, ji bandė užtrenkti duris, tačiau į plyšį spėjau įkišti batą.

Palauk, Ana! Palauk, sakau, būk gera, pasikalbėk su manimi, leisk bent atsiprašyti! Tačiau ji nė nesiteikė žvilgtelėti mano pusėn ir, spyrusi į koją, užvėrė duris.

Pusę nakties, gal net ilgiau, stovėjau nejudėdamas prie degančio lango, karts nuo karto pabelsdamas į stiklą. Keikiau save už kvailumą, už vystančias ant rankų gėles, įsivaizduodamas peršlapusią, kosančią Aną, skruostais riedančias ašaras, lietaus lašus ir nesibaigiantį vieškelį nuo vasarnamio iki stoties. Kaip ji išvis sugebėjo sugrįžti? Ar bent turėjo pinigų traukinio bilietui? O gal skolinosi iš kokio nors nepažįstamojo, kamuojama gėdos ir krečiančio šalčio? Ana, šaukiau, Ana, prašau, atleisk! Dovanok! Ir tik tuomet, kai juodas kaip rašalas dangus ėmė blykšti, o kambaryje užgeso šviesa, durys prasivėrė, ir Ana, matyt, manęs pagailusi, įsileido vidun.

Koks suvargęs ir iškankintas tuomet atrodė jos veidelis! Kokia pažeidžiama ir gležna buvo manoji Ana, į kurią žiūrėdamas negalėjau nė žodžio pratarti. Gerklę man, mikčioju, tarsi koks kamuolys užspaudė, bet… bet, sakau, atsiprašau labai, atleisk, jei gali, ir puolu ant kelių, o ašaros jau spaudžia akis, net gėlių negaliu normaliai paduoti. Tačiau Ana – ne šiaip sau mergina, ne! Stovi priešais mane apsirengusi lengviausia naktine suknele, basomis kojomis, kurias tik ir tematau, pakelia už nusvirusių pečių ir vedasi į svetainę; paguldo ant sofos, o pati atsisėda šalia ir glosto, tik įsivaizduok, man plaukus savo gražiausiomis rankomis. Turbūt supranta, aišku, supranta, kad mano širdgėla tikrų tikriausia, ir pati verkia, dovanoja, o aš vis kartoju: ne, tu ne Ana, ne Ana, o Marija švenčiausia, Marija gailestingoji, nevertas, sakau, aš tavo atleidimo… Galiausiai šitaip ir užmiegame, vienas prie kito prigludę, išsekę, tarp svetainėje degančių žvakių.

Kitą rytą Ana paruošė pusryčius ir mes valgėme jos namuose. Rankos judėjo tarsi švininės ir nenoriai tepė pašildytą sviestą ant šviežios bandelės. Valgiau, kitaip tariant, kaip primuštas šuo, tačiau Aną, rodos, šitoks elgesys tik džiugino. Kelis kartus ji net gi nusijuokė ir pasaulis kaip mat prašviesėjo. Diena, tuo tarpu, irgi pasitaikė graži, todėl popietę praleidome vaikštinėdami ramiomis miestelio gatvėmis. Vėliau užsukome nusipirkti kibinų ir papietavome nedideliame parkelyje ant suoliuko, grožėdamiesi spalvotomis valtelėmis ir nedidelėmis jachtomis vandenyje. Tiesa, ežerai čia buvo nuostabūs, bet visgi ne tokie masinantys kaip tas prie vasarnamio – lyg ir labiau vienpusiški, jei galima taip pasakyti. Tačiau tai, jokiu būdu, nebuvo joks trūkumas, greičiau jau šiaip skirtumas, kurį pastebėjau; na, o apskritai, tai ši diena buvo tarsi išganymas, atgaiva nuo seniai atsibodusių intrigų, panaši į tą popietę, kai visi plaukėme apsunkusiu vandens dviračiu.

Kad ir kaip ten bebūtų, prieš akis laukė sugrįžimas į vasarnamį; ten mes palikome savo daiktus, jau nekalbant apie Henriką, kuriam buvau pažadėjęs parsigauti tą pačią dieną. Ana, savaime suprantama, kartu vykti nenorėjo, tačiau man kažkaip pavyko ją įkalbėti, ir jau kitos dienos rytą buvome ten.

 ***

Kai tik nutaikė progą, Henrikas papasakojo man apie Juliją. Negalėdama prisiskambinti, ji sugrįžo čia vakar naktį, tačiau, nieko neradusi, praverkė ant laiptų ligi pat aušros. Prigrasiau Henrikui jokiu būdu apie tai neprasitarti Anai, kuri apie Juliją išvis nebuvo girdėjusi. Juk, galiausiai, tai nieko nebūtų pakeitę, nebent dar labiau įskaudinę ir taip jau pakankamai prisikentėjusią Aną; o kadangi su Julija viskas pagaliau baigėsi, užsirišo, tai ir likusios detalės nebeturėjo reikšmės.

Žodžiu, praėjo kelios dienos ir viskas, rodos, sugrįžo į vėžes: Henrikas kažkur susirado kopėčias ir ėmė skabyti nuo medžio likusias vyšnias, Ana pradėjo ruošti valgį, o laisvu laiku degindavosi ant žolės, šuo vis ką nors uostinėjo, gaudė savo uodegą ar žaidė su kamuoliu. Tuo tarpu aš skaičiau kokią nors knygą, plūduriavau ežere ant nugaros, maudžiausi drauge su visais – nieko, galima sakyti, netrūko. Tad kaip nustebau, kai kažkurį vakarą, einant gultis, prieš akis vėl šmėstelėjo Julijos paveikslas. Dievaži, kaip giliai ji turėjo būti įsišaknijusi visais tais žaviais prisiminimais man į pasąmonę, kad net po viso to, kas nutiko su Ana, prisiminčiau ją su kažkokiu ilgesiu. Atrodė, kad ne tiek Julija, kiek pati praeitis ilgais nagais įsikibusi man į skverną, nepaleidžia ir neduoda iš naujo gyventi. Bet šįkart taip lengvai, galvoju, nepasiduosiu: juk tai Julija ne laiku sugrįžo, aš tai jai nieko nepadariau, o štai Ana išvis nekalta! Visiškai nesąžininga Julijai mokėti jos sąskaita, teisinuosi, nors suprantu, kad ne kas kitas, o aš pats suteikiu jai tokią progą. Tad ar galiu iš naujo gyventi, jei pats save apgaudinėju? Ir kuo toks gyvenimas būtų geresnis, kuo grįstas? Melu! Kuo gi daugiau?

Susierzinęs guliu lovoje ir žiūriu į lubas, tuomet pasisuku į Aną ir tyras jos alsavimas mane nuramina. Nieku gyvu, prisiekiu, negalėčiau daugiau tavęs šitaip įskaudinti brangiausioji Ana, ir, stipriai apkabinęs, priglaudžiu prie savęs. Saugosiu tave kaip paskutinę žemės patelę, galvoju, prieš užmigdamas, kaip degančią rojaus paukštę…

 ***

Sunku suskaičiuoti, kiek savaičių prabėgo nuo tada, kai pirmą dieną pasirodėme vasarnamyje, tačiau atostogos visgi ėjo į pabaigą, pinigai irgi, todėl nusprendėme taupyti maisto atsargas, kad galėtume ilgiau pavasaroti. Sugalvojome daugiau žvejoti ir dažniau valgyti patiekalus iš žuvies: Ana pažadėjo laimikį išdarinėti, tačiau mes su Henriku turėjome jį pagauti. Deja, nei vienas iš mūsų nebuvo geras žvejas, tad Ana darbo turėdavo tik retsykiais; visgi vieną rytą, kuris, atrodo, nebuvo niekuo ypatingas, išplaukėme žvejoti ir patekome tarsi į kokią šventę – ešeriai, kuojos, netgi keli lynai kibo ant meškerių, lyg bandydami bėgti iš ežero. Grįžome su pilnu krepšiu rankose, ir Ana pusę dienos laupė žvynus, išdarinėjo, kepė, o vakarop surengė mums tikrą balių.

Gyrėme ją kaip išmanydami, gėrėme alų ir traškinome apskrudusią žuvį, kvėpuodami vėsiu vakaro oru. Atrodo, geriau ir būti negali – visi patenkinti, sotūs, gal net kiek persivalgę, šnekučiuojasi ir pokštauja. Ir aš įsiterpiu, paskutinį ešeriuką, sakau, pabaigsiu, jei niekas nenorit. Ne, ne, atsiliepia, gali pabaigt, o aš čiumpu apsidžiaugęs, kandu ir vos dantų neišsilaužiu. Jėzau, o gal ir išsilaužiau, sakau, kas čia per velnias? Čia tau, sako Henrikas, už gobšumą, ir juokiasi, maukdamas alų, o ant stalo ritinėjas kažkoks baltas rutuliukas. Žiū, plyšauja atsigėręs, ar tik nebus danties gabalas! Ana paima į delną, žiūri – ne dantis, o paprasčiausias akmenukas, kurį žuvis kažkaip prarijo, sako, bet irgi juokiasi. Ir aš juokiuosi, tik kad visai nejuokinga, nes gal ir akmenukas, bet jau toks nugludintas, apvalus ir baltas, kad, baisu net ištarti, perlą primena! O perlas, pagalvoju, ką? O gi Juliją!

 ***

Nuo to vakaro ratas įsisuko iš naujo. Akmenuko Ana, nežinodama, ką jis man primena, ne tik neišmetė, bet ir padėjo virtuvėje ant spintelės, todėl nuolat turėdavau į jį žiūrėti, o žiūrėdamas – galvoti: ar tik nebus tai koks nors likimo siųstas ženklas? Juk Julija, galvoju, beveik tiesiogine prasme lenda pro gerklę! Gal turėčiau bent atsiprašyti, su ja pasišnekėti ir paaiškinti viską? O gal, kaip būtų apmaudu, vis dėlto be reikalo iškeičiau ją į Aną?

Tokias ir panašias mintis sėjo ir augino manyje tas mažytis akmenėlis, versdamas viską iš naujo pasverti, viskuo abejoti, tačiau blogiausia, jog abejodamas, pradėjau abejonėmis tikėti, ir palaipsniui pasaulis ėmė griūti. Atsikeldavau, pažadintas sapnų, ir slankiodavau po tamsius namus, vis užmesdamas žvilgsnį į ežerą: ir vėl jis atrodė kažkoks neišbaigtas, vėl gundė nerti stačia galvą į nenuspėjamo gyvenimo sūkurį, ir vėl kažkas buvo ne taip – kažko trūko.

Nusprendžiau, kad tai, matyt, sąžinės graužatis trukdo man gyventi, ir sumąsčiau, paslapčia nuvažiavęs, atsiprašyti Julijos, nes juk ir ji nieko nebuvo apie Aną girdėjusi, gal tik kažką iš Henriko, tad kaip turėjo reaguoti, kai pradingau, nieko dorai nepaaiškinęs?

Palaukiau, kol visi sumigs, nugvelbiau Henriko raktelius ir išvažiavau į naktį. Prie miestelio stabtelėjau paskambinti Julijai, ir labai nustebau, kai ši atsiliepė. Pasakiau, kad noriu su ja pasišnekėti akis į akį, palaukiau, kol padvejojusi pasakys adresą, ir pažadėjau netrukus pas ją būti.

Suradau namą ne taip sunkiai, kaip tikėjausi, ir, neprivažiavęs vartų, sustojau. Julija laukė manęs ant šaligatvio ir, vos tik išlipau, paprašė nekalbėti, kol nueisime į jos kambarį; tik tuomet, kai girgždančiais laiptais, stengdamiesi nepažadinti tetos, pakilome į trečią aukštą, Julija tyliai užspaudė duris ir, kritusi į lovą, pravirko. Niekuomet nebuvau matęs jos tokios sugniuždytos; panašiomis aplinkybėmis ji būtų bandžiusi susitvardyti, tačiau dabar pratrūko tarsi ilgai augęs debesis, ir aš nenumaniau, ką daryti. Atsiprašyti jos gal ir galėjau, bet kaip turėjau viską gražiai užbaigti, užglostyti žiojinčią žaizdą? Juk čia gulėjo mano mūza apdegusiais sparnais, kuriuos ne kas kitas, bet aš padegiau!

Julija, sakau, neverk, atvažiavau atsiprašyti, paaiškinti viską… Tačiau aš ir pati viską žinau, sako, tu apgavai mane, Karoli, aš sugrįžau, o tu apgavai mane! Juk sugrįžti nuleistomis rankomis ne taip jau ir lengva, ypač man, juk žinai? O tu ėmei ir spjovei į tą sugrįžimą, tarsi jis būtų nieko vertas; net raktelį, kužda, buvau tau paskolinusi, o kaip tu jį nusiplėšei, įbrukai su panieka! Su pasišlykštėjimu! Šventą mano mamos dovaną!

Jėzau, sakau, Julija, nieko panašaus! Nieku gyvu nenorėjau šitaip tavęs įskaudinti, tu man brangi, sakau, labai brangi, ir žiūriu į ją: nei išmesi, nei sulipdysi, galvoju, jos pažirusią sielą, o visgi bandau klijuoti, šneku gražiausius dalykus, glostau ir žaizda, rodos, pamažėle traukiasi – lipdosi! Imu pasakoti visus drauge patirtus nuotykius taip vaizdingai, tarsi iš naujo juos išgyvendamas, o Julija, lyg išalinta gėlė šaltam vandeny, tiesiasi, atsigauna. Keisčiausia, kad ir mano jausmai atgimsta, skausmas, ko gero, supančioja mudu nematomais siūlais ir aš vėl jaučiu tą kosminį artumą: mes – vienos sielos dalys, nors tu ką!

Aš myliu tave, Karoli, sako, be tavęs daugiau nieko neturiu, niekuo negaliu pasitikėti. Ir aš, sakau ir negaliu atsistebėti, kaip lengvai žodžiai atsiplėšia nuo lūpų, tave myliu, ir tu man, kaip oras, reikalinga; ir kuo ilgiau kartoju, klausausi šių žodžių skambesio, tuo tikresni jie man atrodo, tuo labiau jais tikiu, o galiausiai taip tvirtai ištariu, jog nelieka jokių abejonių.

Visą naktį kalbamės, glamonėjamės, verkiam ir juokiamės, o išvažiuodamas jau žinau, ką daryti – paaiškinsiu, sakau, viską Anai, atsiprašysiu ir sugrįšiu pas tave, Julija. Ir štai sėdu į mašiną, lekiu vieškeliu, palikdamas už automobilio ilgą dūmų uodegą, ir galvoju: kaip sau nori, o nuo likimo nepabėgsi. Bet kuo labiau tolstu nuo Julijos, tuo labiau darosi panašu, kad pabėgti visgi įmanoma! Rytuose kaip tyčia pateka saulė, o dienos šviesoje vėl viskas kitaip atrodo; ko gero, ne nuo likimo, galvoju, o nuo praeities man bėgti reikia! Dangau švenčiausias!

Tai ir bėgu, nuspaudžiu pedalą iki paties dugno, kad tik laiku suspėčiau pas Aną, o naktinio silpnumo akimirka dar kartą nepakištų kojos. Įlekiu į kiemą, įgriūnu į kambarį ir matau, kad Ana dar, dėkui Dievui, miega! Nusirengęs atsigulu, klausausi to jos mergaitiško alsavimo ir net susigraudinu: kaip drįsau, galvoju, vėl suabejoti šita mieliausia pasaulyje būtybe, šituo mažyčiu kačiuku? Tyliai glostau švelnius kaip šilkas plaukus, bučiuoju paraudusius skruostus: tu mano kačiukas, Ana, sakau, aš myliu tave, Ana…

 ***

Šioje vietoje, brangus skaitytojau, kaip pasakytų Bulgakovas, trumpam stabtelėkite. Pasimėgaukite. Lengvai įkvėpkite ir nusiraminkite: Iškvėpkite… Įkvėpkite… Ir dar kartą iškvėpkite… Na, kaip?

Pabaiga jau arti, ir tai, ko gero, aiškiai jausti: ji bus, ir bus, kaip pridera, su visu užsitarnautu atpildu, kuris užgrius pagrindinį veikėją tarsi pasaulio pabaiga, kaip rūsti Dievo rykštė. Tačiau pagalvokite – ar ne per greitai pasirašote po nusikaltusiojo nuosprendžiu? Ar bent pamėginote įsivaizduoti save Karolio situacijoje? Ar, draskomas aistrų, bandėte persiplėšti pusiau?

Žinoma, jausmas ne iš smagiųjų, bet juk tai, atskleiskime paslaptį, tik lašas jūroje! Nuo to laiko, kai Karolis naiviai pavadino Aną kačiuku, praėjo ne viena savaitė. Tikrai taip! Juk literatūriniame pasaulyje laikas skaičiuojamas pagal kitus dėsnius, ir tai, kas jums šmėstelėjo tarsi kelios eilutės, Karoliui galėjo virsti ištisais metais!

Bet pagailėkime jo nors truputį ir pridėkime tik tas kelias papildomas savaites. Nepatikėsite, bet per jas Karolis taip ir nesugebėjo pasirinkti nei vienos, nei kitos moters. Greičiausiai ir per visą amžių nebūtų sugebėjęs. Žinote, ką jis padarė? Pasirinko jas abi! Dienomis džiaugdavosi Anos buvimu, jos žvilgančiais, kaip pats Karolis pasakytų, plaukais ir gražiai įdegusia oda, o naktimis išsliūkindavo pas Juliją ieškoti neaprėpiamuose gyvenimo vandenyse paslapties perlų. Kas tie perlai yra, tiesa, sunku pasakyti – greičiausiai kokie nors sukrečiantys išgyvenimai ar kas nors panašaus, tačiau palikime apie tai spręsti patiems. Geriau nubrėžkime dabartinį Karolio paveikslą, kuomet vėtomas ir mėtomas, jis kelias savaites apsimetinėja ir prikuria tiek apgaulių, kiek jūs, duok Dieve, per visą gyvenimą. Karolis, reikia pasakyti, stačiai burtininkas – kuria, vynioja, gimdo vieną melą iš kito! Tik ar ką nors iš to laimi? Tikrai ne, ir pats supranta, o sustoti visgi negali! Jis jau taip giliai į savo melus įklimpęs, kad, sužinojusi nei Ana, nei Julija neatleistų! Dar gražiau – vieną rytą jis įgriūna pas Aną į lovą su Julijos lūpdažiu ant skruosto, gailisi, rauda kruvinom ašarom, tačiau turi atversti kortas: tokios, mielieji, šio žaidimo taisyklės! Na, o autoriui belieka tyliai pasitraukti ir sugrąžinti skaitytoją į ką tik nubrėžtą finišo tiesiąją; nuo čia ir pabaiga nebetoli, o pabaiga, kaip sakėme, bus, ir bus kaip pridera!

***

Sakyti dar ką nors nebebuvo prasmės. Ana kūkčiojo, įsikniaubusi į pagalvę, o aš tryniausi delną, jausdamas vaškinį Julijos lūpdažio pėdsaką. Koks neapsižiūrėjimas! Klaida, kuri anksčiau ar vėliau būtų nutikusi. Tuo tarpu širdis, žiūrint į Aną, plyšta pusiau, ir labiau už viską norėčiau prigulti šalia jos, pasakyti, kaip stipriai ją myliu, tik kaip tai dabar skambėtų? Ko verti bus žodžiai, jei ir toliau nesugebėsiu nutraukti šios beprotybės? Sugebėsiu, meluoju sau, sugebėsiu, bet, iš tiesų, žinau, kad nė velnio aš nesugebėsiu! Aš per silpnas, galvoju, ir nuo to man taip negera, kad net pykina. Kažką bandau Anai pasakyti, tačiau net gi naujo melo nebegaliu sugalvoti, o tiesą kalbėti jau seniai atpratau. Be to, kokia yra tiesa? Kad myliu Juliją? Aną? Ar kad naktį myliu vieną, o dieną – kitą? Kam tokia tiesa reikalinga?

Paklausyk, sakau, Ana, paklausyk, bet užsikertu ir tyliu, nė pats nežinodamas, ko ji turėtų klausyti… Išeik, sušunka, pakėlusi šlapius plaukus, išeik tu, bjaurybe! Tu man šlykštus, ir būk tu prakeiktas!

Klausausi ir žinau, kad čia tik lašelis visko, ką turėčiau išgirsti, ir tuo pačiu jaučiu, kad dabar tai tikrai viską užbaigčiau, pagriebčiau Aną ir išsivesčiau, išskraidinčiau kur nors toli – ten, kur nėra nelemtos Julijos! Bet kartu suvokiu, kad taip jau ne kartą galvojau, kad tuoj vėl paslysčiau ant savo silpnumo, sukčiausi begalinį ratą karuselėje, iš kurios nemoku išlipti. Net ne nemoku, o bijau! Štai, kas aš, galvoju, esu – bailys! Sumautas bailys! Atmata!

Nesumodamas, ką daryti, patekęs į savo paties melo pinkles, išbėgu iš kambario, palikdamas Aną vieną. Geriau bus jai pabūti atskirai, nematant mano išdavikiško veido, galvoju, o iš tiesų tik atidėlioju lemiamą sprendimą. Pasibeldžiu į Henriko kambarį, durys atsidaro ir aš įgriūnu į vidų su buteliu alkoholio: išgerkim, sakau, išgerkim, senas drauge, nes dabar tai jau viskas, dabar jau kaip reikiant įklimpau!

Henrikas žiūri, mato pro langą, kaip Ana kažkur išeina, ir viską supranta. Išgerkim, sutinka, išgerkim, jei jau šitaip.

Pilu jam į stikliuką balto skysčio, susidaužiu ir klausiu, ką daryti, kaip pasirinkti? Juk Julija – mano gyvenimo moteris, mūza ir įkvėpėja. Su ja tiek visko patyriau ir išgyvenau, kad nors į filmą dėk. Tačiau dabar mums lyg ir kažko trūksta, nebesijaučiu su ja taip, kaip anksčiau. Tad gal mūsų meilė, iš tiesų, pasibaigė? O gal, sakau, tik nuslopo ir dar galima ją atgaivinti, įpūsti žarijose ugnį?

O kaip gi, klausia, Ana? Linktelėju ir pasakoju, kaip gerai jaučiuosi, kai ji šalia, kokia ji man graži, gražesnė net už Juliją! Tačiau bijau, kad būdamas su ja, pamiršiu tikrąjį gyvenimo skonį, sustabarėsiu, prarasiu save! Kita vertus, sakau, teisingiausia juk būtų Aną pasirinkti, nes juk tai Julija lipa jai ant galvos, pasirodžiusi pačiame mūsų santykių įsibėgėjime.

Kalbu ir jaučiu, kaip girtėju, bet fantazuoti nesustoju. Su Ana, pasakoju, turėčiau viską, ko paprastam žmogui reikia: artumą, šilumą, namų židinį, bet viskas taptų nuspėjama, galiausiai gyvenimas visiškai nebestebintų; tačiau gal tai nėra blogai, gal toks, iš tiesų, ir turi būti žmogaus likimas? Be pernelyg didelių iliuzijų, be troškimų, pasirinkus įveikiamą kalną, į kurį tikrai įkopsi? Įkopsi, sako man Henrikas, nėra čia, kur neįkopti. Bet štai su Julija, paklausyk, galėčiau uolomis laipioti iki debesyse pasislėpusių viršūnių! Aukščiausių aukštybių! Tik ką tenai rasčiau ir ar rasčiau išvis, ir ar pasiekčiau jas? O jeigu Julija vėl pabėgtų? Ką tada man reiktų vienam padebesiuose daryti?

Plauksiu, sakau, pamąstysiu vidury ežero ir nuspręsiu, nes nebėra, kur trauktis – grįžęs, lemiamą sprendimą priimsiu. Einu pieva link tiltelio, šuo, pasimaišęs po kojomis, kažkur prabėga, o aš sėdu į vandens dviratį ir neskubėdamas minu, palikdamas už savęs baltą purslų uodegą. Vaizdas akyse šiek tiek liejasi ne tik nuo alkoholio, bet ir nuo viso išsekimo, moralinio nuopuolio, o gal ir visiško sudužimo. O jei jau sudužti, tai tik taip, kad niekas nebesuklijuotų, ne taip, kaip Julija, galvoju, ir, išsitraukęs pustuštį butelį, nuryju gerą gurkšnį, jausdamas, kaip šiluma kutena vidurius. Tuo pačiu ir greičiau plaukti pradedu, nė pats, tiesa, kol kas nežinau, kur, tačiau pusė ežero seniai praskrieta, o aš vis nesustoju, tarsi pasąmoningai nujausdamas tikslą. Nendrės slenka palei krantą, vėjas pučia į veidą ir vietos čia atrodo pažįstamos. Ir visai neveltui, nes juk čia, šitaip, rodos, seniai, mes plaukėme iškylauti, nematydami artėjančio vargo, nenujausdami atsiritančios audros.

Galva sukasi, kojos neklauso – pačios suka dviratį į krantą, ir man net įdomu darosi, kur nuneš; tik kad aš jau, ko gero, žinau! Bėgomis pasileidžiu per pievą, tiesiai link properšos, ir rankomis skinuosi kelią gilyn į mišką, draskydamas lapus, laužydamas šakas. Dabar tai jau, šaukiu, viskas – basta! Ir pats juokiuosi iš šitokio savo sąmojo, žodžių žaismo, o kojos tuo metu susipainioja, užkliūva už kažkokio šaknų raizgalyno ar tai kelmo (juk visur čia jų pilna!), partiesdamos mane ant žemės. Bet tuoj aš vėl stojuosi, bėgu, rituosi, iš naujo klupdamas, taškydamas ant samanų iš prakirstos kojos varvantį kraują. Nieko čia tokio, nedaug beliko, nes jau ir muzika kažkur girdisi, ir miškas retėja, čia bus, Giedre, šaukiu, mano Grand Finale!

Ir štai namelis ant ratų pasirodo pakrantėje, tačiau toks išsiliejęs, taip sukasi – tarsi miražas, o kažkur visame šitame sūkuryje šmėžuoja moteris, kurio vardo, rodos, iš „D” raidės, niekaip negaliu prisiminti. Gal net ne iš „D”, sakau, bet koks, galiausiai, skirtumas? Jokio skirtumo, užtikrina, nėra, ir man atrodo, kad tai pats velnias didele krūtine įgriūna, įvirsta, gal net įlūžta pro plonytes namelio duris, meta ant girgždančios lovos, jodo, o mano siela – pragare dega!

 

EPILOGAS

Pabudau dar prieš pradedant švisti ir išsliūkinau iš namelio, palikdamas lovoje nuogą moterį. Patamsyje nusigavau per mišką iki pievos ir pamačiau pakrantėje paliktą vandens dviratį. Apsidžiaugęs, kad jam nieko neatsitiko, niekas nepavogė, sėdau ir ėmiau tyliai minti pedalais. Kai pakankamai įsibėgėjau, patogiau įsitaisiau kėdėje ir leidau vandens dviračiui pačiam slysti ežeru.

Tad, kas aš buvau? Niekšas? Apsimetėlis? Išdavikas? Na, o jeigu tokia, tarkime, situacija: žmogus skęsta, kapanojasi, o prieš jį du šiaudai – kabinasi už vieno, kabinasi už antro, bet kaip skęsta, taip skęsta! Tuomet vandenyje trečias šakaliukas atplaukia, pasirodo, tai ar negriebs jis, ar nebandys už jo čiupdamas išnešti sveiką kailį?

Bet gi ir paistalai, galvoju, vieni paistalai! Jei jau lemta tau, žmogau, nuskęsti, tai ir nuskęsi, ir nei šakaliukas, nei šiaudas, nei trys šiaudai nepadės. Išsigalvoju visokias nesąmones, bet kartu puikiausiai suprantu, jog mano elgesys nedovanotinas, neatleidžiamas. Kaip galėjau nusiristi iki šitokio lygio? Negana to, kad Aną su Julija, o Juliją – su Ana šitiek laiko apgaudinėjau, kankinau, tai dabar dar ir trečią moterį į visai tai įvėliau! Dar vieną melą užkroviau joms ant pečių! Tik ar ne jos pačios buvo dėl to kaltos? Kažin, galvoju, kažin! Bent pripažink savo silpnumą, pasiduok, iškelk baltą vėliavą! Pralaimėjai, nes nesugebėjai pasirinkti, bijojai rizikuoti! Tiesiog nenorėjau likti vienišas, sakau sau, ir matau, kad po truputį švinta, bet dar nei diena, nei naktis – nei Ana, nei Julija! Štai, kaip užvaikė, suvokiu, kaip užspraudė į kampą! Juk visą šį laiką plaukiojau tarp praeities ir ateities, kurią galėjau susikurti, bet taip ir nesusikūriau. Praeitis – Julija, ateitis – Ana, o dabartis… Kas?

Aplinkui tylu, ramu, girdžiu, kaip mažytės bangelės tyliai skalauja dviračio šonus; kažkur pavieniai klykauja bundantys paukščiai, sukurkia varlė ant lelijos. Pakraščiuose, pasislėpusi tarp svyruojančių nendrių, kybo lengva migla, ir koks gražus šiuo metu atrodo ežeras, vasarnamis, išnyrantis iš už medžių! Jau nebe taip toli iki kranto ir aš, pastūmėtas viso to grožio, visų nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių, nusirengiu ir neriu į vandenį, nes noriu, kad kūną atgaivintų šaltos srovės, užlietų laukinės gamtos gyvybė – bandau dar kelioms sekundėms ištrūkti iš viso to bėdų liūno, tačiau bėdos pačios pas mane ateina.

Plaukiu, o štai, matau, ant kranto stovi Ana ir moja man; Jėzau, galvoju, gal ir ilgai buvau be žinios prapuolęs, visą naktį, bet nejaugi ji dar galėtų dėl manęs nerimauti? O tikrai taip atrodo, ir ašaros, vien pagalvojus, kaupiasi akyse tarsi rūkas; tačiau tuomet, dar gražiau, Julija, irgi visa persigandusi, iš kažkur pasirodo, kažką šaukia, ir aš prisimenu, kad lyg ir naktį jai skambinau, vėl kažką melavau. Kas ten žino? Tikrai ne aš! Aš jau nieko nebežinau, nieko nebematau, man vis dingojas, kad ežeras – tai sūrios Anos ir Julijos ašaros. Ir kaip galėčiau, galvoju, vieną iš jų pasirinkti? Juk ir nepasirinkau vien tam, kad nei viena neliktų įskaudinta.

Noriu dar plaukdamas sušukti, kad atsiprašau, kad atleistų, bet staiga užplūdusios emocijos išsunkia visas jėgas, užima kvapą, užspaudžia gerklę. Verkiu, bet jos nemato, viena, rodos, Ana, kažkur nubėga, ir netrukus grįžta su Henriku. Jis irgi kažką šaukia, bando pasakyti, parodyti, bet tai man jau nebesvarbu. Vandens dviratis nutolęs kažkur už nugaros, tačiau net jei ir būtų prie pat, nelipčiau, nesitverčiau – plaukčiau iš paskutiniųjų pas Aną ir Juliją ir melsčiau, kad krante mane sudraskytų.

Tai ir pirmyn, plaukiu, o su kiekvienu grybšniu deguonis plaučiuose senka, tačiau aš nesustoju, nepasiduodu: vienas – už Aną, kitas – už Juliją, vienas – už Aną, kitas – už Juliją… Artėju, tačiau to maža; matau, Henrikas jau rengiasi, šoks, matyt, senas bičiulis gelbėt, tik deja, jau nespės. Nespės ir Basta, kuris nuo lieptelio puola paskui šeimininką ir iriasi savo šuniškom letenom. Tuo tarpu aš jaučiu, kaip mėšlungis sutraukia sužeistą koją – štai, galvoju, pagaliau teisybė, pagaliau atpildas! Ir, keista, nuo to man lengviau pasidaro, nustoju spardytis ir žvelgiu į krantą, kur, suakmenėjusios iš siaubo, stovi dvi moterys. Plaučiuose, jaučiu, dar užteks oro vienam vardui ištarti, vieną iš jų pašaukti, bet gi kurią aš pasirinksiu? Praeitis – Julija, ateitis – Ana, o dabartis… KAS?

Piešiu vaizduotėje savo ir Julijos nuotykius, dangišką sielų susiliejimą, kurio niekaip negaliu paaiškinti, ir, rodos, apsisprendžiu – rėkiu, jau visai dusdamas: Juli… bet tuomet Ana, įsiveržia tarsi ant žirgo, išblaškydama visas mintis į šonus! Tuoj pat pagaunu jos žvilgančių plaukų sruogą, rudos odos spindesį, o grynas žemiškas grožis ir šeimyniškas artumas mane užburia, sustabdo – noriu šaukti „Ana!”, tačiau žodis prisijungia prie neištarto Julijos vardo! Ir šioje paslaptingoje aušroje, mistiniame laike tarp sapnų ir gyvenimo, dar spėju žvilgtelėti į švintančio dangaus lopinėlį, kuriame nuaidi paskutinis mano ištartas žodis. Praeitis – Julija, ateitis – Ana, o dabartis… KAS? VISI KARTU:

– Juliana! – ir jaučiu, kaip viena mano dalis nori nuskęsti, o kita – pasilikti paviršiuje…

---

Publikuota Lietuvos Rašytojų sąjungos žurnale „Metai“ (2012-01-13 nr. 1/252) | Apsakymas nominuotas A. Vaičiulaičio premijai, kuri teikiama geriausio „Metų“ žurnalo apsakymo, išspausdinto per dvejus metus, autoriui (2012 m.)