Julija buvo šedevras, o kartu ir vienintelis tikras mano kūrinys. Aš kabindavau jį ant kiekvieno vinies, rodydavau sutiktiems žmonėms: pažiūrėkit, sakydavau, čia geriausias mano darbas, aš pats jį nutapiau taikliais teptuko kirčiais, suteikiau šiam veidui tikrąjį žinojimą, sielai padovanojau trapiausią pasaulio pajautimą, kuris užbūrė ir mane patį; ar jaučiat, kiek jame paslapties, kiek tragedijos? Jis gyvas, šaukdavau apimtas įkvėpimo, jis gyvas aš!

Nes tik būdamas su ja, aš jaučiausi esąs aš pats, ir man trūko tos dalies, kurios negali pakeisti jokia kita moteris, joks kitas žmogus, man trūko savęs paties, ir šiose mitinėse gatvėse, kurių šešėliuose pirmą kartą susitikome, vaikščiojau nebe aš, o tik tai, kas išpildoma.

1994 metų spalio 17 dieną mane, Tomą Morisoną, nuteisė kalėti iki gyvos galvos už daugiau nei dviejų asmenų nužudymą. Teisėjai tą dieną buvo negailestingi, juo labiau, kad aš nesigailėjau savo veiksmų, nesigailiu ir dabar, ir, ko gero, viskas išėjo į gerą.

Aš taip greit įsijaučiau, kad atsipeikėdavau, tik kai jos rūkydavo balkone, man, vargais negalais, grynai nenorom tuštinant savo alų iš butelio. Tada jos grįždavo, o aš klausydavau, kaip protingai ji kalba, vogčia stebėdavau, kaip dangaus mana blizga jos nežemiškos akys. Buvo tiesiog nesuvokiama, kad ji ne tik protinga, bet ir graži (protinga ir graži, po velnių!).